Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Aš - iš pažiūros sėslus žmogus. Galbūt taip ir yra. Bent jau taip visuomet apie mane kalbėdavo giminės ir pažįstami. Anot jų, esu ramus ir dorovingas žmogus. Esu tylus ir niekad niekam entuziastingai nepasakoju istorijų. Nevaikštau į klubus ir apskritai beveik visą laisvalaikį praleidžiu namuose. Nevairuoju prabangaus automobilio, tiksliau, išvis nevairuoju. Dažnai kompleksuoju dėl įvairiausių dalykų. Paprastai dėl išvaizdos arba nesugebėjimo atrasti talento šiame gyvenime kažką daryti išskirtinai. Neturiu daug draugų. Su jais jaučiuosi vienišesnis nei tuomet, kai sėdžiu vienas ir masturbuojuosi priešais kompiuterio ekraną. Visuomet tyliu, kai vyksta diskusija. Tylėdavau visur ir visada kai tik galėdavau – mokykloje per pamokas, draugų rate, kai susėsdavom su šeima prie stalo vakarieniauti, kai mane po pamokų spardydavo mokyklos kieme, kai mergaitės šaipėsi iš mano spuogų, kurių turiu iki šiol. Visuomet tylėdavau. Pats nežinau, kodėl. Matyt, jaučiau kažkokią subtilią palaimą tylėdamas ir nieko neatsakydamas žmonėms, kurie taip norėdavo atsakymų. Ne. Tiesiog sau meluodavau, kad jaučiu. Kad būtų lengviau. Taip kur kas lengviau.
Praėjo dvidešimt metų. Aš vis dar skaistus. Visai galimas daiktas, kad vieninteliai lytiniai santykiai kuriuos patirsiu bus, kai mane apčiupinės morge. Tikiuosi, tai bus moteris. Dirbu darbą, kurio nekenčiu. Nekenčiu visko, kas su juo susiję. Nekenčiu savo bendradarbių, nekenčiu rytų, kai sėdžiu šaltame autobuse ir žvelgiu į purvą, automobilių kamščius, niekad nesikeičiantį lietuvišką dangų ir tą supuvusią spalvų simfoniją užpildančią pilką masę, nekenčiu dirbtinių šypsenų, kuriomis dabinasi didžiuliai reklamos stendai ir mano darbo kolektyvas, nekenčio visko, kas susiję su mano gyvenimu. Jei galėčiau nors kiek savimi pasitikėti, nuolat laižyčiau savo viršininko pasturgalį ir gaučiau paaukštinimą, kurį gavo žmogus iš kito kabineto, nes buvo drąsesnis ir jau turėjo praktikos šiknaskylių poliravimo srityje. Retkarčiais dėl to paverkiu, kai niekas nemato. Daugelis žmonių ignoruoja faktą, jog pilkieji visuomenės individai turi jausmus. Nors, tiesą sakant, ir pats dažnai užmirštu, kad juos turiu. Jie atbuko kažkur bekopiant į ketvirtą dešimtį. Beveik visi žmonės, su kuriais artimiau pabendrauju, po savaitės ima manęs vengti. Kai pagaliau sukaupiu savyje likusią drąsą ir pasiūlau kur nors nueiti, jie pradeda intensyviai kuistis po savo atsieit labai užguitas dienotvarkes, jų balsai ima virpėti, o žodžiai pinasi, kol galų gale išlemena kažką panašaus į: Tai žiūrėk čia taip gavosi, kad negalėsiu... Matai man rytoj labai svarbi prezentacija, o paskui... o paskui... dar turėsiu labai daug darbo ir tu pats turbūt turi... Na matai va... Negalėsiu ir šią ir kitą... Supranti... Supranti? Suprantu suprantu, sakau. Ką gi daugiau galiu sakyti. Juk tikrai suprantu su ašarom akyse ir kartėliu burnoje, kad žmogus užsiėmęs. Apie kitą savaitę kalbos net nebūna. Gerai, kai yra savitarpio supratimas. Ir taip nuolat. Žinau, kad atbaidau moteris, tačiau sunku patikėti, kad ir vyrai, kuriems paprastai nusispjauti, su kuo gerti, manęs kratosi. Nors... Aš juos suprantu. Niekas nenori leisti laisvalaikio, kurio ir taip mažai turi, su tokiu nuobodybe ir gyvenimo trauma kaip aš. Niekad jų pernelyg nekaltinau. Jei galėčiau, savęs taip pat niekur nekviesčiau. Iš esmės galėčiau pasakoti jums visą vakarą, koks suknistas mano ir daugybės kitų tokių kaip aš - klonų - gyvenimas. Manau, tokių pažįstate bent vieną ar du bei-gi jų kuo puikiausiai vengiate. Jūs nesate blogi žmonės, nes aš jus suprantu. Suprantu, kodėl su mumis taip elgiatės. Greičiausiai mes iš tiesų nusipelnome jūsų patyčių, ignoravimo ir nesupratingumo už tai, kad negalime atsikirsti arba padaryti kažko geriau už jus. Mes esame tam, kad jūs jaustumėtės geriau vien pažiūrėję į mus ar paklausę, kaip mums sekasi. Tokie žmonės kaip mes negalime pasipriešinti jūsų nuostabai ir talentams, tačiau jūs užmirštate vieną paprastą dalyką... Kiekvieną mielą savo gyvenimo dieną mes švaistome jums vairuodami troleibusus, šveisdami jūsų prišiktus tualetus, prižiūrėdami jūsų vaikus, gamindami jums valgyti ir saugodami jūsų turtą, kurį mylite labiau nei savo žmonas ar vyrus. Mes esame ramstis, ant kurio stovi daugiau, nei grožis, talentas ar turtas. Mes - pilkoji visuomenė. Galbūt kada nors ateis diena, kai ši visuomenė tai supras ir išsilaisvins. O galbūt ir ne. To, deja, nepamatysiu – jau nuspyriau taburetę, o pas mane niekas beveik neužsuka ir niekam aš šiandien neskambinau. Neturiu mobilaus telefono. Jei turėčiau, galėčiau kažkuo didžiuotis. Na va. Angelai...
2009-11-09 22:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-07 23:16
Pirk Volgą
Tikras gyvenimas. Nemėgstu kūrinių apie sėkmingus, laimingus, fainus, nuostabius - pažemintieji ir nuskriaustieji visada artimiau lietuviškam mentalui (o jo manyje daug).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-09 17:26
Svoloč
Beklaidžiodamas po Forehaterio kūrinius dar kartą aptikau šį perliuką, taip pat permečiau komentarus, ir galop galiu pasakyti (jau turėdamas smegenyse beveik visą autoriaus kūrybą), kad šis yra vienas geriausių (ką begalvotų Lapės snapės ir kt. apsiskaitę parazitai) tamstos prozos veikalų, galbūt todėl, kad parašytas apie mane.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-03 17:55
forehater
Dėkui, kas skaito ir nors kiek 'skaitosi'.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-28 13:27
tiesatechniskaineprieinama
"gi pats net 10 kartų perskaičiau jau ir vis dar paskaitau ir man netgi labai įdomu!" :))


Perskaičiau. Nežinau kodėl, bet visai patiko. Tik, aišku, ne pabaiga, nes kam tas skirstymas - mes prižiūrime jūsų vaikus, o tai kas čia per vaikai ? pakvipo, žinai, tokia baudžiava, ar kaip ten tie laikai vadinosi, kur "Dėdės Tomo trobelė", kur negriukai prižiūri ponų namus, kur auksiniai čiaupai vonioj, ir kilimai raudoni, ai bet aš jau čia ne apie tekstą. Tai man tekstas atrodo visai galimas, tikriausiai dėl to, kad jame lyg ir užčiuopiau ironijos. Dar galėtų būti koks nors veiksmas jame, kaip ir daug kas galėtų, bet vis tiek visai nieko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-13 17:54
forehater
Varinei Lapei tai dabar ot jau nepagailėsiu tos blogos nuotaikos, kurios šiandien kaip tyčia turiu tiek daug, ir pakontraargumentuosiu iš peties:

būkime nuoseklūs ir pradėkime nuo to, kad patuščiažodžiavimas yra nepamatuotas, tuščias kalbėjimas, kai nieko nepasakoma. tai va, čia pasakyta labai daug (aš argumentuoju dabar kaip jūs t.y. tiesiog - de fakto ex piršto). kadangi, manau, labai dorai (nenusižengdamas jūsų argumentavimo modeliui) pagrindžiau, kad čia pasakyta labai daug, vadinasi tai - ne tuščiažodžiavimas. apskritai įdomu sužinoti, ką jūs laikote "idėjine prasme"? aš tai kūrinį rašau, nes siekiu skaitytoją morališkai paveikti, priversti susimąstyti, tačiau neperšu jam jokių idėjų, pastarosios gimsta jo paties galvoje ir jau tokios, kokias jis pats nori mąstyti apie mano nevykusį, jūsų akimis, herojų, kuris yra tragiškas supuvusios visuomenės produktas ir niekuo savęs neverčia - JIS JAU YRA TOKS. mano veikėjas - antiherojus, kuris gali sukelti pyktį, gailestį, pasišlykštėjimą ar neviltį, tačiau jūsų emocijos, deja, negali pasakyti nieko objektyvaus apie tokią žmogaus būklę. jei kūrinys pasirodė vulgarus ar kaip kitaip žeidžiantis, atleiskite, nenorėjau. nors ne bendrai... norėjau ir netgi labai. jei tekstas iš tiesų sukėlė nemalonią emociją, vadinasi mano darbas padarytas. o dėl tų dviejų žvaigždučių, kurias čia taip dosniai uždėjote esu be galo dėkingas, nes jose matau paprastą ir jau ne vieną kartą patyrimu pamatuotą tiesą, kurią žino dauguma šioje svetainėje nors kiek mąstančių ir darbus, apart tokių komentarų, vis vien pasiryžusių talpinti rašytojų. na, dėl to nuobodumo tai tikrai perdėtai pasakyta - gi pats net 10 kartų perskaičiau jau ir vis dar paskaitau ir man netgi labai įdomu! na, o tokius pozityvistinius siūlymus galėčiau, tai jums atgal pasiūlyčiau, bet nesiūlysiu - tai būtų tas pats, kas Čakui Palanikui siūlyti rašyti apie žibutes arba Hemingvėjui apie ekonomiką, arba Svoločiui apie krišnaizmo praktiką, arba Velynai Giesai apie tai, ko ji nematė, nejautė ir nenorėjo. tai tiek tos kontraargumentacijos. savaime suprantama, laukiu čia žiauraus revanšo, bet galit nesistengti - man vienodai iš tiesų, ką pasakysit, nes bloga nuotaika pasibaigė taip netikėtai (matyt, kažkas ant dūšios lengviau pasidarė), o be jos tingėsiu ką nors dar čia vėliau jums atgal rašyti. tai tiek. ačiū, kad mane skaitot.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-13 13:07
Varinė Lapė
Patuščiažodžiavimas.

Nežinau, gal stilistiškai ir geras kūrinys, bet idėjine prasme... Jei herojus toks nuobodus, tai ir skaitytojui nuobodu. Jei herojus toks negatyvus, skaitytojas jaučiasi nesmagiai. Herojus verčia save patetišku, sąlyginai mazochistišku ir tuo mėgaujasi.
Ir tai ne išpažintis, tai savigailestis.
Tikriausiai per daug įsijungiu į panašaus turinio kūrinius, kad net norisi pamoralizuot. Nekreipkit dėmesio.

Siūlau daugiau pozityvumo kūryboje.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-11 06:36
Svoloč
Labai geras apsakymėlis su logiška pabaiga ir pagrįsta argumentacija. Fainuoliškas. Labai pagerėjo rašymas lyginant su ankstesniais tavo proziniais darbais, ta prasme išsišvarino, neliko nieko nereikalingo, žodžiu, matau, kad prasidės nepamirštami, originalūs ir įdomūs prozos veikalai. Džiaugiuosi.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-10 23:14
Velyna Giesa
Dienoraštinė penkių grūdų košė su mirties spirgučiais ir gailestį kelenčiais virškinimo proceso produktais.
Man patiko. :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą