Padariukas

Išlipęs iš autobuso pasitaisiau šaliką, apsidairiau ar nėra mašinų ir perėjau į kitą gatvės pusę. Tokiais vakarais man patinka vaikščioti, visa diena buvo apsiniaukus - drėgna. Gatvių žibintų oranžinis – gelsvas atspindys gražiai krinta ant smulkiai akmenėto gatvės paviršiaus, eidamas nenutraukiu akių nuo žaižaruojančios šviesos žaismo juodame kaip smala asfalte. Taip dažnai nuskęstu savo mintyse ir pamirštu, kad jau medžiai seniai be lapų. Žingsniuoju namo per miegamojo rajono kiemus, apiedamas balas, užmindamas ant nukritusių lapų. Šiandien buvo visai rami diena, o, eidamas iš darbo, Gedimino prospekte, sutikau kelias pažįstamas merginas ir pasilikau su jomis išgerti kavos, pasivaikščioti. Eidamas prisimenu vienos jų akis, atsisveikindama ji visada stipriai apsikabina ir kiek ilgiau bučiuoja į skruostą. Labai malonu. Šiandien esu jai dėkingas už šiltą ir besišypsantį žvilgsnį, kuriuo ji mane lydėjo man pasakojant savo mintis. Dabar traukiu į šiltus namus, ramu. Vėsus rudeninis vėjas kyla ir nešioja lapus sukdamas juos ratu, iškeldamas aukštai virš galvos ir mėtydamas man po kojomis. Pasitaisau šaliką, užsitempiu jį ant nosies, jaukiau. Perlipau dar vieną balą, žengiu kiek drėgna, batų sutrypta žeme. Vėl kyla vėjo gūsis ir pabirę lapai ridendamiesi bėga man pro kojas, tarp jų pastebiu mažą padarėlį. Vakaro prieblandoje, nuo žibintų krintančios šviesos jis panašus į vėjo pučiamą rudą lapą, riedantį žemės paviršiumi, per kokį žingsnį nuo mano kojų. Sustoju ir  pasilenkiu apžiūrėti neįprastą pakeleivį. Mažas, pusės sprindžio dydžio, rudas kaip tie lapai, panašus į pūkuotą  kamuoliuką, jis, tyliai murmėdamas ar burbėdamas sau po nosimi, ridenosi krūmų link. Pajutęs, kad yra ne vienas, sustojo ir atsisuko. Į mane žiūrėjo dvi smulkios bet žvalios akytės, vos matomos per jo pūkus. Taip tuščios vakaro gatvės pakraštyje stovėjau aš ir mažas padarėlis ramiai žiūrėdamas į mane. Negalėjau nesišypsoti, jis klausiamai pyptelėjo ir dar kiek padelsęs nusirideno žolės link, tarp medžių. Gal ten gyvena? Aš dar minutę stebėjau mažojo keberiojimąsį per pirmuosius žolių kupstus. Atsitiesęs atsisukau nugara į vėją. Stovėsiu čia kol nepasidarys šalta. Mano paltas su nestoru pamušalu, manau ištemsiu dar kokių dešimt minučių. Pakilę lapai skriejo man pro mane, tolyn  į žibintų nušviestą rudenį.