Rašyk
Eilės (76101)
Fantastika (2223)
Esė (1523)
Proza (10697)
Vaikams (2581)
Slam (50)
English (1168)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Gandai apie tai, kas sukūrė šitą „Vilnių“ ir kam priklauso „Agronanas“, buvo patys įvairiausi, bet nieko įtikinamo neišgirdau. Šiek tiek daugiau sužinojau, kai susipažinau su Inga. Įsimylėjau, o ji man irgi nebuvo abejinga. Bet neprisipažino esanti pono Tadeušo dukra, kol į ausį nepašnabždėjo Jaša:
- Jonai, atsargiai su Inga.
- Apie ką tu?
- Na, ji juk Tadeušo dukrelė. Tu ką, nežinojai?
- Ne. Na ir kas? – atsakiau, bet paširdžiuose nemaloniai sukuteno. „Vilniaus“ valdytojas turėjo prastą reputaciją. Ne veltui jis buvo valdytojas.
- Kaip sau žinai. Būk atsargus, ir tiek.

Kai apie tai papasakojau Ingai, įvyko scena su ašaromis, prisipažinimais ir neviltimi.  Velniai griebtų, aš ją iš tikrųjų mylėjau, bet pabėgti iš „Vilniaus“ net teorinių galimybių nebuvo, o romanas su Tadeušo dukra nežadėjo nieko gero. Man tai tikrai, o Ingai... Ji nebuvo panaši į princesę stiklo bokšte, sakėsi, kad bijo dėl mano kailio. Ir aš palūžau. Tą patį vakarą atsidūriau jos miegamajame.

Grėsmių, kad ir koks idiliškas atrodė gyvenimas Vilniuje, iš tiesų netrūko. Visų pirma, tai buvo kalėjimas. Prabangus, bet kalėjimas. Žmonės čia žudėsi nepajėgdami susitaikyti su tuo, kad pasmerkti baigti savo dienas keliu šimtų kvadratinių kilometrų ploto sanatorijoje. Darbas plantacijose taip pat nebuvo lengvas pasivaikščiojimas, nelaimingų atsitikimų pasitaikydavo nuolatos. Prie visų šių rizikos faktorių galima kolonijos valdytojo nemalonė buvo tikrai ne pats smagiausias priedas. Bet gėriau savo taurę su idiotišku atsainumu, kaip ir esu įpratęs.

Skriedamas transporterio kabinoje niūriai mąsčiau, kad keistas apsilankymas pono Tadeušo miegamajame ir užpuolimas garaže nėra sutapimas. Kažkas nori manimi atsikratyti, bet tai tikrai ne ponas Tadeušas. Jam manimi atsikratyti tas pats, kas pirštais spragtelėti, jis tokiom kombinacijom laiko negaištų. Juo labiau, nerizikuotų oblerio kailio spalva, įsakydamas mane atvilkti ant savo lovos.

Tansporteris mane išspjovė geležinkelio stotyje. Aplink nė gyvos dvasios. Didžioji dalis gyventojų šiuo metu plušėjo Plantacijose. Man, beje, ten irgi derėjo būti, šiandien gausiu pravaikštą, o tai reiškia, kad teks kažko atsisakyti. Galbūt daugiau vaikščioti pėsčiomis. Galbūt neteksiu savaitei karšto vandens. Velniai nematė. Šiandien reikia atsipeikėti ir pagalvoti.

Išėjau į peroną ir apsižvalgiau. Jokios butaforijos – keletas stovinčių sąstatų buvo tikros kopijos. Jau buvau įpratęs, kad „Vilniuje“ veikia viskas. Jeigu žinotum, kaip paleisti elektrovežį, galėtum nuvykti, pavyzdžiui, į Naujosios Vilnios stotį ar dar keletą kilometrų už jos. Jei nusprendi nestabdydamas važiuoti toliau, traukinį permeta į atšaką už Gariūnų ir vėl grįžti į Vilniaus geležinkelio stotį. Nieko ypatingo - kaip ir daugelyje didesnių gravitolitinių platformų, erdvė Vilniuje buvo iškreipta tokiu būdu, kad pasiekęs tam tikrą lokalios erdvės ribą išnirdavai priešingame jos krašte. Pavyzdžiui, visu greičiu lėkdamas autostrados Vilnius-Kaunas atkarpa už Grigiškių, po akimirkos atsiduri Minsko plente. Mūsų patogumui buvo net įrengti specialūs kelio ženklai, nurodantys, kokiuose kelio taškuose ieškoti „perėjimų“ į atitinkamus erdvės sektorius. Šiaip ar taip, kai kosmose plūduriuoja uždara kelių šimtų kvadratinių kilometrų ekosistema ant plokščios kaip viduramžių pasaulis platformos, jos gyventojams erdvės iliuzijai sukurti geresnių technologijų nebuvo išrasta. Vilnius, kiek man teko matyti, pagal dydį neturėjo sau lygių. Net Neris atrodė visiškai natūraliai, jei susitaikydavai su tuo, kad plaukdamas valtimi už Lazdynų staiga atsiduri ties Ožkiniais.

Prisėdau ant bėgių. Šiandien buvo karšta. Tvoskė pabėgių degutu ir įkaitusiu asfaltu. Kitokiomis aplinkybėmis būčiau su pasimėgavimu įkvėpęs pilnus plaučius, bet, po vakarykščio perdozavimo išmetamosiomis dujomis, bet koks naftos kilmės kvapas varė iš proto. Svirduliuodamas atsistojau, pasukau prie artimiausio vagono, įlipau ir sudribau minkštasuolyje. Vagone veikė kondicionierius ir lengviau atsidusęs užkėliau kojas ant priešingos sėdynės. Taigi, kaip suprasti vakar dienos įvykius? Neturiu nė menkiausios nuovokos. Nesu didvyris, jeigu mano užpuolikai pasakytų, kad jiems ko nors iš manęs reikia – nesiginčyčiau. Padaryčiau viską.... na, daug ką, kad tik paliktų mane gyvą. Bet čia komunizmas, viską gali gauti ištiesęs ranką, svarbu kad atidirbtum. Vadinasi, kažkam reikia, kad aš pakratyčiau kojas. Bet kodėl? Ar aš ką nors tokio žinau, už ką vertėtų mane pribaigti? Nieko aš nežinau. Toks paprastas liurbis kaip aš nesinešioja paslapčių, kurios būtų kam nors įdomios. O jeigu ir nešiojasi, labai nustebtų sužinojęs ir pasistengtų jomis kuo greičiau atsikratyti, jeigu tik kas nors paprašytų mainais už teisę kiekvieną rytą pabusti. Vienintelis logiškas pasikėsinimo į mano brangią gyvybę paaiškinimas gali būti Inga. Gal aš turiu kokį varžovą? Velniai griebtų, ir ką man tada daryti? Beje, o kodėl aš nenugaravau, kas mane išgelbėjo ir kodėl?

Perkračiau paskutinių savaičių įvykius ieškodamas kokių nors užuominų. Visą laiką stengiausi nesivelti į konfliktus, pareigingai dirbau, vaikščiojau į pasimatymus su Inga. Ji vengdavo ateiti pas mane, aš lankydavausi Gedimino pilyje, kur gyveno jos tėvai. Drąsu ir kvaila, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Ji, skirtingai nei aš, turėjo savo namų apsaugos administravimo teisę ir ištrindavo su manim susijusią informaciją, taigi, jos tėvai negalėjo žinoti, kad aš esu nuolatinis jos miegamojo svečias. Slapta puoselėjau bergždžius planus, kaip pabėgti iš Agronano kartu su Inga, bet, kol kas, nepastebėjau jokių įsilaužimo pėdsakų į savo atmintį. Net jeigu kažkas apėjo apsaugą, o tai praktiškai neįmanoma, kas iš Agronano vergų negalvoja apie pabėgimą? Tai joks nusikaltimas.

Taigi, idėjų aš neturiu ir tai labai, labai blogai. Tai reiškia, kad nežinau į ką kreiptis su prašymu palikti mane ramybėje. O gal pasiskųsti Tadeušui? Pala, juk mano namų apsauga turėjo išsaugoti vakarykštės dienos įrašus. Avigalvis, kaip anksčiau nesusiprotėjau! Kol aš čia smurgsau, pagal visas procedūras, jeigu tik jos veikia, kvailas užpuolikas jau turėjo būti sugautas – Agronanas labai rūpinasi savo turto, tai yra, vergų, gerove. Taigi, teoriškai aš esu saugus. Šis akivaizdus faktas pakėlė man ūpą ir pažadino alkio jausmą. McDonalds buvo tik už kelių žingsnių ir pralinksmėjęs iššokau iš vagono.

- Jonai, kur tu esi? – pasigirdo Jašos balsas. Jam ir Ingai buvau paskyręs asmeninę prieigą ir jie galėdavo susisiekti su manimi be įspėjimo bet kurią akimirką.
- Ahoy, Jaša, aš gelžkelio stotyje, - pagalvojau šokčiodamas per bėgius, - einu į Mc Donalds. Kaip tu?
- Normaliai, - su abejone atsakė Jaša.
- Tai gerai. Tu nepatikėsi, kas man vakar atsitiko. Kažkas man užpuolė namuose. Gali įsivaizduoti?
- Jo, galiu....

Taip ir sustojau. Norėjau užšokti ant pirmojo kelio perono, bet po Jašos paskutinio pranešimo tik atsirėmiau ranką į įkaitusio betono briauną.
- Iš kur žinai? – paklausiau
- Tavęs nebėra sąrašuose, - atsakė Jaša, - mano porininku paskyrė Olafsoną. Tai iš karto ir paskambinau tau, kad išsiaiškinti, kas čia dabar darosi.
- Manęs nėra sąrašuose?
- Nėra....
- Nieko sau!
- Sakai, tave vakar užpuolė?
- Taip. Mane norėjo nužudyti!
- Tai kad tu ir įrašytas kaip žuvęs…
- Kur įrašytas? – atsisėdau ant žemės.
- Na…tavęs nebuvo šaudyklėje, pamaniau, kad išskridai anksčiau. Bet “baržoje” mane pasitiko Ramona ir pasakė, kad mano partneriu nuo šios dienos bus Olafsonas. Aš jos paklausiau kodėl, o ji man atsakė, kad Jonas vakar žuvo. Aš nepatikėjau, iš karto pabandžiau su tavim susisiekti. Tuoj einu su Ramona pašnekėti, kad čia kažkokia klaida…. O tu saugus? Kas tave vakar užpuolė?
- Aš nežinau. Nesuprantu....
- Apsaugai skambinai?
- Nea...
- Avigalvis!
- Gerai, gerai… iki, - sumurmėjau ir nutraukiau pokalbį.

Iš tikrųjų, avigalvis. Per akimirką nusiunčiau užklausą oficialiu Vilniaus kanalu, dar po akimirkos gavau atsakymą, kad siuntėjo IP užblokuotas. Po velniais, gal aš iš tiesų miręs? Jaša pagavo mane per asmeninę prieigą, vadinasi, aš miręs tik duomenų bazėse. Tai reiškia, kad....

Pašokau ir pasileidau bėgte. Aikštė priešais geležinkelio stotį buvo tuštutėlė, nė vieno praeivio, todėl niekas negalėjo matyti neįprasto šiame Vilniuje vaizdo – bėgančio žmogaus. Uždusęs atplėšiau duris ir prišokau prie prekystalio:
- Vieną Big Mac su fanta, didelę porciją!
- Jūsų IP adresas neegzistuoja, iškilus nesklandumams kreipkitės į administraciją, - maloniai paaiškino automatika. Tai reiškė, kad valgyti aš negausiu.

Bukai spoksojau į švytintį meniu virš prekystalio. Žinojau, kad nesapnuoju. Vadinasi, esu gyvas. Nors oficialiai esu negyvėlis. De jure ir de fakto mano gyvenime neretai atsiskirdavo, bet tokių kraštutinumų dar nebuvau pasiekęs. Be abejo, tai kulminacija, pagalvojau sarkastiškai. Iš apmąstymų pažadino Inga:

- Jonai, kur tu?
- Gelžkelio Mc Donalds, mažyte, - atsakiau, - bet man mėsainio su bulvytėmis neduoda. Sako, kad aš negyvas.
- Nejuokinga!
- Aš ir nejuokauju. Padaryk man paslaugą, tu juk gali naršyti po Agrnonano...
- Jonai, tu... – pertraukė mane Inga ir užsikirto.
- Ką?
- Nežinau… geriau pats pažiūrėk, - drebančiu balsu atsakė Inga. Skimbtelėjo signalas, mano smegeninę pasiekė vaizdinė medžiaga. Inga neatsisveikinusi atsijungė, o aš čiupau kėdę ir atsilošęs užsimerkiau. Atviromis akimis žiūrėti vaizdines “haliucinacijas” nepatogu.
2009-11-09 17:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-29 17:32
Gyvos sielos
blyn chebra, koks mes kaimas( tai liečia ir mane), rusai, net rašykai kaimynai ir tie įdomesni. Praplėskit savo akiratį noras truputį už kaimo ribų!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-10 06:14
omnia_mea
Žavus stilius, teksto audinys, gaivūs įvaizdžiai. Skaitant po fragmentą neramu, kad visuma nuslys iki kosminės operos (avantiūrinės fantastikos, baltieji pradeda ir laimi). Čia aš apie dantiratį.

Beje, o kokie dar nelaimingi atsitikimai? Žmogus, regis, dirbo egzooperatorium?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-09 21:15
Valkas
Tikrai neblogai. Pradžioje norėjau sakyti - "tfu, kokia nuspėjama pabaiga! Juk ir taip aišku, kad "Vilnius" - tai specialiai kam nors sukurtas pasaulėlis, kad koks nors vargšelis manytų gyvenantis dvidešimtame amžiuje ir taip kankintųsi. Pagrindiniam herojui, be abejonės, nusimato išvaduoti tą nelaimėlį ir jo paranormalių galių (aišku, kad jis tokių turi) pagalba išgelbėti pasaulį." Kaip smagu, kad viltys nepasiteisino. Skaitytojai mėgsta būti apgauti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-09 20:16
Damastas
Kolkas stebini, Tru.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą