„miniatiūriniams paukščiams „ prikopinėjus spalvų

2009 11 09

„miniatiūriniams paukščiams „ prikopinėjus spalvų

nutūpė pavargus -
sutvėrus gyvenimą korio
iš vaško. Ant sparnelių
dulkelės, kad skrist nepavargtų,
vėjams esant, per greit
nepasentų. Kai kojelės neklauso
ir nelimpa prie žiedadulkių,
tada gėlės ir pievos vienodai
nerimsta, nes jų nebekalbina -
bičiulės bitelės. Per naktį į
darbus, kad savo vyrais
pasirūpintų, kad pramigtų
gyvenimą trumpą be stygiaus,
kad neburbėtų, nedūgstų
nupušėliai. Kiekviena akutė -
kaip mėnesiena, kaip šilkverpių
vynas, vienodai darbščiai
brandintas.

Per sapną
pasaulio pievos susijungia
į vientisą vyną skirtą,
tik tiems kas brangina
.......................................................

Kai pasakai žodį – bitė,
kokius dvidešimt kartų
gali pajusti jos energiją
šalia savęs, kai daugiau,
gali girdėti sparnelių plakimąsį
į orą.
........................................................

pasitiesiu kilimėlį ir stebiu...
nebijau būti sugeltas,
nes ir mes mokame gelti,
tik vieną kartą apsireikšdami
mirtimi, kai įgelia ir nusigaluoja
kur pakrūmėj gaila, nes tai, tik
savigyna, kaip ir kandant obuolį
apsigina sėklos. Kaip rožės
prisiglaudusios žiemą prie stiklo
apsigina nuo jų tykančio šalčio.

Guliu ne vienas... ant dekio
esame dviese. Su smilga glostau
kaklą josios ir tūtuoju pasigaminta
dūdele, taip bėga vasaros dienos. /// su tavim ir laukais ir stebėjimais miniatiūrinių „paukščių“