Tylioji viešnia (juodraštis)

Langas melsvėjo pasitraukiančios žiemos prieblanda. Šviesa beprasmiškai kovojo su lėtai atslenkančia tamsa. Kaskart vis labiau tamsėjo kryžiumi įrėminti lango stiklai…
Išsekęs kūnas krūpčiojo paliestas ranka lyg visas būtų pulsavęs skausmu… Matyt, tartum ugnies tvilkomas degė kiekvienas raumuo, kiekvienas kaulelis… Galbūt jau paskutinį kartą juose vaikščiojo vienu metu suėjęs viso gyvenimo nuovargis…
Ant baltos pagalvės į palatą žvelgė gilios, protingos ir vilties kupinos akys… Jos susirado kitas šalia esančias akis ir didžiausiomis pastangomis sujudėjo atkištos, į skritulėlį sutrauktos lūpos:
– Mirsiu…
Mėlyna gilybe švietusi viltis pamažu ėmė gesti… Akys tartum apsitraukė permatoma plėve… Po didelės įtampos reikalingų pastangų kūnas kaip besvoris gniutulas grimzdo į miglą… Nieko aplinkui nebematantis žvilgsnis įsmigo į vieną tašką…

Ji nematoma stovėjo gale ligonio lovos ir tartum laukė momento paimti jį už rankos ir nusivesti į žalią pievą, pilną saulės ir žydinčių gėlių, kur kūną apima neapsakomas lengvumas… Ji – apsilankanti pas kiekvieną, susirengusį išeiti į kitokį virsmą… Tylioji viešnia… nelaukta, nekviesta ir neprašyta… stovėjo ir laukė…

Gyvenimo išvargintas kūnas vis silpo… Į vieną tašką žvelgiančios akys jau nebematė šio pasaulio – žvelgė į gyviesiems nematomas kito pasaulio gelmes… Veidas staiga nušvito palaiminga šypsena… šypsena vaiko, matančio sapne kažką gražaus ir džiaugsmingo… Bet sapnas lyg kiek prasisklaidė… Veidas labai susikaupė… kažkam labai svarbiam… Staiga vėl sušvito dar didesniu džiaugsmu… Paskui pamažu išsilygino ir švietė neapsakoma palaima ir didybe… Plačiai pravertos lūpos šypsojosi lyg pasiruošusio kažką sutikti… labai artimą, seniai matytą…
Nematoma, bet labai aiškiai suvokiama jėga ėmė slinkti nuo kojų, kartu kreipdama ir plevenančią žvakę… Praėjusi pro rankas, ji pamažu slinko kūnu aukštyn… Sustingdžiusi blykštantį veidą ir palikusi atvertas akis, tarsi plaukdama šešėliu išslydo tolyn į begalinę erdvę…

Tvyrojo netrikdoma iškilminga tyla…
Tylioji viešnia… ne visiems ji giltinė su dalgiu…
                                                                                1998