Monoksidinės svajos (2)

Tarnyba „Plieniniame Elnyje“ buvo brutaliai paprasta. Egzoperatoriui pamainos pradžioje suleidžia standartinę CMO-341 nanobotų injekciją, neoficialiai vadinamą „bičių pieneliu“. Pavadinimas labai vykęs, nes egzoperatorius, iš tiesų, yra tarytum bitė motinėlė, valdanti savo mechanizmų spiečių jam skirtoje balkerio šachtoje-„avilyje“. Teoriškai žinojau, kaip veikia multifunkcinės neuro-motorinės valdymo sistemos, bet teoriškai gali kiek nori įsivaizduoti. Žinojimas, kad tavo pojūčiai yra viso labo sudirgintų smegenų haliucinacijos, anaiptol, nepadėjo. Rotopulte pririšto kūno nejauti, bet kelių šimtų metrų gylio šachtą po kojomis, patikėkit, jauti, ir dar kaip! Pirmą kartą naujokai visas aštuonias valandas kamuojasi bandydami save įtikinti, kad čia ne jie skraido kaip šmėklos vakuume. Kokie dar krovininiai robotai - taip norisi neapsišikti iš baimės, kad niekas daugiau nerūpi! Bet po kokių keturių pamainų, kai pripranti, pasijunti šachtos viešpačiu ir karaliumi. Bent jau tol, kol skraidini savo virtualų kūną kokiom tik širdis geidžia trajektorijomis. Tačiau vos pradedi džiaugtis, piktasis genijus Mankuzas įleidžia robotus ir visa romantika išnyksta kaip dūmas. Robotai reaguoja į egzoperatoriaus emocijas taip neurotiškai, tarytum būtų praleidę savo vaikystę griežto tardymo izoliatoriuje. Visa laimė, kad pirmą savaitę jie netikri. Sudaužiau kokį tuziną virtualių „buldozerių“, kol pradėjau juos jausti taip, tarytum būtų mano kūno dalys. O tas bestija Mankuzas už virtualias avarijas baudė lygiai taip pat negailestingai, kaip už tikras. Šiaip ar taip, po trijų mėnesių muštro, kai „Plieninis Elnias“ lyg sočiai dūzgianti kamanė pradėjo rinkti Heraklio 14 sistemoje užderėjusių mineralų gėrybes į savo krovinių šachtas, jau buvau pirmos klasės egzoperatorius.

Tuo metu dar nežinojau, kad mano sugebėjimų vertė juodojoje rinkoje kelis kartus pranoko tuos apgailėtinus grašius, kuriuos moka transporto kompanijos savo darbuotojams. Kai sužinojau kaip veikia ši nuostabi personalo apyvartos sistema, buvo jau vėlu ką nors pakeisti, nes įkliuvau kaip musė į medų. Krovininiai laivai dėl drakoniškos konkurencijos priversti dirbti pigiai ir samdyti tokius nevėkšlas kaip aš. Kai tie nevėkšlos apsišlifuoja, „krante“ jų naivių ir nepatyrusių sielų tyko saldžiabalsės sirenos ir šešėlinės rinkos rykliai. Pakliūti į jų pinkles paprasta, kvailus naujokus jie iš tolo užuodžia. Ypač lengva pažinti egzoperatorius – CMO-341 organizme palieka ryškų pėdsaką, o pralaužti asmeninę  apsaugą, kad pasidarytum biocheminę žmogaus kortelę – juokų darbas tokioje skylėje kaip Komeresta.

Komeresta... Nesuprantu vieno dalyko – visi krovininiai laivai gali nesunkiai blokuoti komercines transliacijas. Bet ne, vos tik „Plieninis Elnias“ iššoko iš vartų ir pradėjo kabotažiniu greičiu siūti po Heraklio 14 palydovų sistemą, kiekvienas komercinis kanalas buvo prigrūstas reportažų apie Komerestą. Juos apibūdinti galima maždaug taip: čia šviečia saulė, šniokščia mėlyna jūra, ganosi nuobodžiaujančios nimfos ir  sėkmingos laiko anomalijos dėka ten nuolatos penktadienis, šešta valandą vakaro. Apie tai, kad Komerestoje niekas nieko nekainuoja ir kalbėti neverta. Pirmą savaitę netikėjau, antra savaitę pats užblokavau komercinius kanalus, o kai „Plieninis Elnias“ pakibo Komerestos stacionarioje orbitoje, nusprendžiau pasinaudoti teise į šešias valandas laisvo laiko tam, kad nebegrįžčiau. Komeresta atrodė ideali vieta atsipūsti ir pagalvoti, kaip patogiau išnykti iš Žemės informacinio sistemos lauko. Mankuzas putojo, išvadino mus pienburniais, bet net jis negalėjo nieko padaryti – mūsų teises į laisvalaikį saugojo kontraktas. Pamatęs, kad nesulaikys, jis  suurzgė man su Jaša:
- Nešdinkitės velniop! Tokių kaip jūs tūkstančius mačiau ir dar tūkstančius matysiu!
- Pats kaltas! - neatsigręždamas metė atgal Jaša.
- Tu manai, Vostricynai, kad esi kietas? Tokių mergelių kaip tu Komersetoje tuntai, - paniekinamai atsakė Mankuzas, - Ateis laikas, pasigailėsi. Ir dėkosi Mankuzui, kad jis košės į tavo tuščią puodynę įkrėtė!
- Nesulauksi, Mankuzai, - sumurmėjau išnykdamas transporterio šliuze.

Bet Mankuzas buvo teisus. Jis žinojo ką sako. Netgi manau, kad jis iš to uždirba. Patys pagalvokit, kaip patogu – išmuštruoji pusvelčiui keletą pienburnių, gyvenime neregėjusių rotopulto, padarai viską, kad jie girdėtų kokia šauni vieta yra Komeresta ir susišluoji komisinius už jų sielas, kai jie išsinešdina iš „Pleininio Elnio“. Esu tikras, kad taip ir yra. Puiki sistema.

Komeresta, mano begalinei nuostabai, buvo tokia, kokią ją piešė reklama. Kažkas sukišo tokią krūva kapitalo į teraformaciją, kad per tris astronominius vienetus nuo Heraklio 14 nutolęs šaltas dujinio milžino palydovas virto subtropiniais Havajais. Bet, gerbiamieji, Komerestą reikia pamatyti ir kuo greičiau iš jos dingti, jeigu jau pakliuvai ten taip, kaip pakliuvome mes. Nei aš, nei Jaša nežinojom apie Komerestos pagundas ir pavojus. Pirmas tris dienas apduję nuo nuostabos ir alkoholio valkiojomės balto smėlio paplūdimiais, mirkom smaragdinėj „jūroje“ ir tingiai spoksojom į lengvai apsirengusias merginas. „Plieniniame Elnyje“ uždirbtų grašių užteko kelioms savaitėms, nes nevarginom savęs įgeidžiais miegoti minkštai ir valgyti sočiai. Karštos dienos, šiltos naktys ir visiška „maniana“.
- Jonai, pasisamdom čia barmenais, ką? Aš moku keletą triukų su mikseriu, pamatysi, priims. Ką? – viltingai zyzė Jaša.

Ketvirtą dieną rojuje sutikau Ją ir visi mano planai pražuvo kaip pigi dešra šuns nasruose. Ji buvo aukšta, šviesiais banguojančiais plaukais, šnekėjo lietuviškai be kalbos sintezatoriaus ir valiūkiškai šypsojosi. Taip, ji čia viena, tėvai nupirko jai kelionę į Komerestą Sorbonos baigimo proga. Koks nuosabus atsitiktinumas! Taip taip, maža mūsų Visata. Ne, ji antropologė, bet pažįsta keletą mano kursiokų iš teisės fakulteto. Ir taip toliau iki pat vakarienės ir jos viešbučio numerio. Užmigau glostydamas jos stangrų užpakaliuką, o pabudau kriogeninėje kapsulėje. C‘est la vite.

Neįsivaizduoju, kiek laiko praleidau mėgaudamasis kriogeniniais sapnais. Pabudau, savaime aišku, išsigandęs. Tačiau toks buvau ne vienas, o būti ne vieninteliu kvailiu pasaulyje yra guodžiantis dalykas, aišku, jeigu neturi dideliu ambicijų. Mus, keletą naivių Komerestoje sumedžiotų sielų, besiropščiančias iš deaktyvuotų kapsulių, pasitiko maloniai besišypsantis, idiotiškai apsirengęs vyriškis, žilstelėjusiais plaukais.
- Aš esu Tadeušas, - prisistatė, - prašau nesijaudinti, jūs esate visiškai saugūs. Mano pareigia atsakyti į visus jūsų klausimus, tačiau tik po to, kai atsigaivinsime ir užkąsime.

Tadeušas atsakė tik į tuos klausimus, į kuriuos jis norėjo atsakyti. Kadangi bendravom su jo holografine projekcija, jautėsi saugiai ir šypsojosi net tada, kai į jį skriejo arbatos puodeliai. Aš, skirtingai nuo savo likimo draugų, nesiutau ir puodeliais nesisvaidžiau, nes vis dar buvau išsigandęs kaip šlapias šuniukas vidury greitkelio. Kažkada, puse vienos ausies, buvau girdėjęs apie nelegalius nanoforgerių industrinius parkus, bet nekreipiau į tas šnekas didelio dėmesio. Pasirodo, be reikalo. Būčiau sužinojęs, kad juodoji rinka laikosi ne tik nesumokėtų mokesčių, bet ir rafinuotos vergovės dėka. Pasak Tadeušo, mums nusišypsojo laimė pakliūti į gravitolitų plantacijas. Visiškai nebūtina žinoti nei kam jos priklauso, nei kur jos yra. Bet būtina žinoti keletą taisyklių: „Agronano“ bendruomenėje viskas matuojama darbu – oras, maistas, pramogos, vanduo. Darbuotojai, kurie nevykdo normų, netenka dalies resursų. Gerai dirbantys gauna premijas. Atsisakantys dirbti yra terminuojami, bet tokių atvejų, pasak pono Tadeušo, nepasitaikė. Nes gyventi Agronane gera, mes patys tuo netrukus įsitikinsim ir, visko gali būti, laikui bėgant pasijusim kaip namie. Galbūt net sukursim šeimas, susilauksim vaikų. Tadeušas, išdidžiai šypsodamasis, prisipažino, kad prieš kelias savaites susilaukė anūko ir net negalvoja apie tai, kad kažkur galima gyventi geriau.

Niekas juo netikėjo tol, kol nepamatė Vilniaus. Mums davė savaitę laiko naudoti resursus įsikūrimui ir aš visą tą laiką, išsproginęs akis, valkiojausi dvidešimto amžiaus pabaigos Vilniaus senamiesčiu. Jokios virtualios realybės, bičiuliai, viskas tikra iki mažiausios smulkmenos. Net „Sultiniai“ Jogailos gatvėje, ta legendinė bandelių su dešrelėmis kepykla, pasitiko mane tokiais pat nuzulintais stalais kaip ir kultūrinis paveldas tikrame Vilniuje. Tik ši, beje, iš tiesų kepė bandeles ir aš išdrįsau paragauti to, ką valgė mano protėviai prieš du šimtus metų. Buvau valgęs ir skaniau. Apsigyvenau Žvėryne, nuosavame name su vaizdu į Vingio parką ir naujutėle dvidešimto amžiaus pabaigos Toyota garaže. Turėjau dar ne kartą žnaibyti sau rankas kol, palengva, šio stebuklo mozaika susidėliojo į logiška piešinį.