Ar obuolys - žmogiškosios nuodėmės simbolis? Ar veikiau Ievo ir Adomo poelgis parodė, koks pragaištingas yra smalsumas? Nei vienas gyvūnas iš tūkstančių kitų medžių tikrai nebūtų išsirinkęs to vienintelio, tegu ir uždrausto. Tik žmogui jis tapo išskirtiniu, ypatingu.
Neretai Ieva ir Adomas kaltinami už prarastą Rojų. Su išbandymais susidūrę, apatijoje ar liūdesy skendintys žmonės dažnai prisimena, kas buvo prarasta Pradžioje. J. Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus“ veikėja Viktorija Pirmuosius Žmones vadina kvailiais. Iš tiesų netekti dangiškojo gyvenimo dėl paiko smalsumo neatrodo protinga. Tačiau išrinkime bet kokį žmogų, ne, geriau išrinkime geriausią, protingiausią žmogų. Tarkim, pavyzdžiui, Faustą, tokį išmintingą ir sumanų, kokio tikrovėje net negalėtų būti. Kaip pasielgtų jis Adomo vietoje? Rojus... Ramybė ir amžimybė... ir paslaptis... Dievo draudimas, vienintelis ir visiškai nesuprantamas... Kaip manote, kaip jis būtų pasielgęs? O tarkim, ką būtų daręs Aristotelis, Platonas ar Sokratas? Kaip būtumėte pasielgę Jūs? Ir visgi, ar Rojus tikrai absoliuti palaima žmogaus sielai? Galbūt tam buvo suteiktas gyvenimas, kad po žemiškojo purvo, skausmo ir praikaito, mes pagaliau galėtume įvertinti dangaus ramybę.
Ir dar... Matyt, neatsitiktinai buvo pasirinktas paprasčiausias obuolys. Manau, Ieva būtų suvalgiusi ir seną kojinę, jei ant jos būtų užrašas „negalima“.
Sakoma, kad didžiausia nuodėmė yra išdidumas. Nei sutinku, nei nesutinku su šiuo pasakymu, tačiau manau, kad Adomo ir Ievos širdyse šis jausmas sužaidė. Nuosmukis panašus į Liuciferio. Juk Liuciferis buvo šlovinimo vadovas rojuj, Dievo numylėtinis. Tačiau mintis "o gal aš galiu daugiau" jį smarkiai pasmerkė. Tik tiek, kad (ačiū Dievui) žmogus yra mylimiausias jo tvėrinys, todėl Dievas nepasmerkė žmogaus amžinai kančiai. Davė laisvę rinktis tarp kančios ir laimės. Ko negavo šėtonas.
Įdomu svarstyti kaip būtų, jeigu būtų, tačiau manau, jog turime rasti savo rojų dabarty ar ateity, ne praeity. O jis juk egzistuoja.
Na zinoma galejo buti ir kriause, taciau obuolys sia rungti laimejo del savo negincyjamai raudonu atspalviu. O be to, jau seniau buvo patikimas ir laiko isbandytas fetišas - prisiminkim, kad ir Trojos bataliju priesistore. Neabejoju, kad labiau pasigilinus, atrastume ta pati vaisiu pas asirus, etruskus, babiloniecius ir etc. Ir, net jeigu ten buvo persikas, ilgainiui, ji be jokiu skrupulu, naturalios atrankos budu, nukonkuravo kosmopolitiskasis obuolys.
Sutinku - obuolys neatsitiktinai, sutinku ir del senos kojines. Auksciau pateikiau savo ivykiu versija, kuri turetu suristi tuos du teiginius.