Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







(Grimztančio miesto pasakos (I) guli http: //www. rasyk. lt/kuriniai/121312. html)

         Kas žino, kiek laiko praėjo nuo tada, kai Sapnų pardavėjas, taip ir nepradėjęs pasakoti apie Ilgąją dieną, tylomis susimąstė. Gal minutė, gal keli metai. Kas žino, ką galvojo Klajojantis studentas ir Jo Didingoji Teisybė Teisėjas tą ankstyvo Gruodžio vakarą žvelgdami į žioruojančias anglis, kuriomis kaip gyvatukės kimsais retkarčiais pravinguriuodavo melsvos, geltonomis nugarėlėmis liepsnelės. Kas žino. Kai Sapnų pardavėjas atsigodo, ugnelė jau buvo visai prigęsusi ir trijulės veidus menkai teapšvietė viena-kita kibirkštėlė. Nebuvo girdėti nei guodžiančio lauželio traškėjimo, nei kaistančios statinaitės gaudesio, tik monotoniškai šnarėjo ir šnarėjo iš pajuodusio dangaus byrančio sniego kruopos, tik cyptelėdavo kažin koks to šnaresio nuliūdintas netikėtai prabudęs padarėlis ir, tarsi išsigandęs savo plono gailaus balselio, tuoj pat nutildavo.
          Sapnų pardavėjas gurkštelėjo iš skardinio dubenėlio atvėsusio prieskoninio ir tyliai, lyg šnabždėdamas, lyg dainuodamas ėmė pasakoti tikrą, nors ir neįtikimą istoriją.

          - Kartą, vieną kartą, senaisiais laikais, viskas buvo priešingai, nei dabar. Tuo metu dienos ėjo ilgyn, nepastebimai, po kelias sekundes per metus, bet nepaliaujamai, nesustabdomai, tarsi kas nematomas būtų jas tempęs kaip minkštą, elastingą gumą. Dienos ilgėjo. Naktys trumpėjo. Ir niekas nežinojo kodėl. Saulė vis ilgiau užsibūdavo danguje, žemė džiūvo, augalai nyko, pūsdavo karštas, be menkiausio drėgmės lašelio vėjas, nešinas dulkių debesimis, atrodė, pats dangus pagelto, o laukai ir miesto mūrai nusidažė ochra, įkaitę ir nevėstantys. Žmonės bėgo iš miesto, tačiau niekur negalėjo pasislėpti nuo alinančio karščio, saulės, smėlio, dulkių, troškulio. Negelbėjo nei gilūs rūsiai, kuriuos kiek bekask, per savaitę vis tiek smėlis užpils, nei belapiai, bespygliai, stačiais stagarais virtę miškai, nei ežerai, iš kurių beliko dumblynės, niekas negelbėjo. Žmonės krito kaip musės – nuo bado, nes išdegę laukai nebedavė duonos, nuo troškulio, nes išdžiūvus upėms, ežerams ir šaltiniams net turtingiausi už visus savo turtus vargiai begaudavo puodelį vandens, nuo ligų, kurios siautė kaip vėtros lygumose, nesustabdomos, nepažįstamos, neįveikiamos, ir nuo nemigos, nes kuo ilgesnė diena, tuo mažiau laiko likdavo miegui ir žmonės vos besliūkino išvargę, ištroškę, išbadėję ir ligoti. Ir nebuvo kaip nuo tos negandos apsiginti. Atrodė, kad visai gyvybei atėjo galas ir teliks tik vabalai ir vorai, kuriems nereikia nei vandens, nei miego.
          Tuo laiku, kai nakties visai nebeliko ir sužibo viena nesibaigianti amžius truksianti diena, dar negrimztančiame Grimztančiame mieste gyveno, tiksliau, dar nebuvo numiręs, toks astronomas. Kaip ir visų astronomų, jo vardas, žinoma, buvo Šmukštaras. Juk žinote, kad jei kas sako „astronomas“, tai prideda „šmukštaras“, o jei sako „šmukštaras“, tai turi omeny astronomą, ne ką kitą. Juk šie žodžiai jau senų senovėje tapo sinonimais. Taigi, mūsų miesto šmukštaras stojus Ilgajai dienai liko be užsiėmimo, nes dieną tegalėjo stebėti vienintelę žvaigždę – Saulę. Ir jis ją stebėjo. Ir pamatė, kad saulė vis mažiau ir mažiau bekeliauja dangumi, vis ilgiau ir ilgiau užsibūna zenite. Ką tai galėtų reikšti, astronomas nesusimąstė. Jis buvo tik astronomas ir jo reikalas buvo stebėti žvaigždes. Ir to gana. Kas žino, kuo būtų pasibaigusi Ilgosios dienos istorija, jei mūsiškis šmukštaras nebūtų draugavęs su sapnų pardavėju, kuris taip pat vargiai bebuvo gyvas, nes dieną niekam nereikėjo nė menkiausio sapnulio, ir vertėsi rinkdamas sudžiūvusias žoleles, lapelius ir iš jų šiaip taip virdamas migdantį nuovirą žmonėms truputį pailsėti ir nuodus, jei kas prašydavo ilgesnio poilsio. Taigi, du draugai – astronomas ir sapnų pardavėjas – prie šlakelio vandens ar kriaukšlės smėlėtos duonos vis svarstydavo, kokia nelaimės prigimtis ir kaip ją įveikus, tik negalėjo net bėdos priežasties rasti. Juk jei Žemė nebesisuktų, tai diena ir naktis, abi, būtų ilgėjusios palaipsniui iki Žemė visai sustos. O to nenutiko. Jei Saulė būtų pradėjusi suktis aplink Žemę, vėl gi, diena ir naktis būtų lygios. Bet nakties nebuvo. Draugai labai norėjo nukeliauti į kitą Žemės pusę ir pažiūrėti kas ten vyksta, tačiau keliauti nebuvo kaip. Eiti pėsčiomis užtruktų daugybę metų ir keleivis greičiau žūtų nuo bado ir troškulio, nei nueitų tokį kelią, o važiuoti nebuvo kuo, nes visi gyvuliai, didesni už pelę, senų seniausiai buvo patys mirę arba suvalgyti. Nevažiuosi juk pelių traukiamu vežimu, o net jei tam ir ryžtumeis, tai surinkęs visas suvargusias miesto peles ir jas sukinkęs vargu ar vieną vežimo ratą pajudintum, kur čia į kitą pasaulio pusę važiuoti.
          Astronomas turėjo draugų šmukštarų visuose Žemės miestuose ir vienas jų sugalvojo susisiekti su kitu o šis su dar kitu ir dar kitu ir taip toliau, blykčiodamas signalus didžiulio teleskopo linzėmis. Taip astronomai ėmė bendrauti ir, lindėdami savo aukštuose bokštuose, galėjo aprėpti visą pasaulį. Tačiau koks buvo astronomų nustebimas, kai jie sužinojo, kad Ilgoji diena įsiviešpatavo visur. Ji įsigalėjo šiaurėje ir pietuose, rytuose ir vakaruose, žemynuose ir vandenynuose, dar negrimztančiame Grimztančiame mieste ir jo antipode. Jokios teorijos negalėjo paaiškinti šio keisto, neįtikimo reiškinio. Nei kad Saulė esą perskilo pusiau ir tos puselės įsitaisė abipus Žemės, nei kad sužibo dar viena Saulė, nei kad Mėnulis užsidegė, niekas netiko. Nusiminę šmukštarai blykčiojo vienas kitam iš bokšto į bokštą, bet nieko negalėjo nei suprasti, nei pakeisti.
          Ir štai kartą mūsų miesto šmukštaras, alkanas ir ištroškęs, pamiršo prisukti savo sieninį laikrodį su švytuokle. Ir atsitik tu man taip, kad kai švytuoklė ėmė vis vangiau švytuoti šen-ten, šen-ten, lyg tyčia, tai pasislėpdama šešėlyje, tai išnirdama į pro langą plieskiančios Saulės šviesą, astronomas norėjo pažiūrėti kelinta valanda ir pamatė, kaip švytuoklė paskutinį sykį virptelėjo saulėkaitoje. Astronomas sustingo tarsi stabo ištiktas. Ar gali būti, kad senieji klydo ir Žemė visai ne apvali, o plokščia, kad ji nesisuka, o švytuoja priešais lempa žibančią Saulę? Juk gali, tai viską paaiškintų! Žemės švytuoklė stoja ir tuoj tuoj visiškai sustos. Tada jos niekas iš vietos nebeišjudins, kol kas nors iš pašalies, kokia kometa ar asteroidas nesmogs Žemei ir neatsinaujins švytavimas. Taip vaikas, sustojus sūpynėms, negali jų pajudinti. Kai tik Saulė sustos zenite, viskas bus baigta. Amžiams.
          Šiuo siaubingu atradimu astronomas pasidalijo su draugu sapnų pardavėju ir kitais astronomais. Deja, nors dabar jie žinojo nelaimės priežastis, bet padaryti negalėjo nieko. Beliko tik laukti kol Saulė kaip įkalta sustings virš galvos. Neviltis sklido iš aukštųjų šmukštarų bokštų.
          Ir tuo metu sapnų pardavėjui šovė viena mintis. Jis tekinas nubėgo pas savo draugą astronomą ir paprašė nublyksėti žinią kitiems astronomams, kad šie perduotų visiems sapnų pardavėjams, kad šie iš paskutiniųjų išvirtų ir padalintų visiems žmonėms užmaršties nuoviro ir kad į tą nuovirą pridėtų tokių lapelių, nuo kurių sapne trūkčioja kairė koja, ir kad prisakytų visiems žmonėms miegoti, kaip dabar įprasta, galva į rytus. Nors niekas nesuprato kam to reikia, tačiau padarė kaip sapnų pardavėjas liepė. Ir atsitiko stebuklas. Kai visi žmonės, išgėrę užmaršties nuoviro, sugulė galvomis į rytus ir kai sapne jiems visiems trūkčiojo kairė koja, Žemė sujudėjo ir Saulė nukeliavo kiek ilgesnį kelią dangumi. Po savaitės jau būdavo ne tik diena, bet ir rytas, ir vakaras, o po mėnesio po truputį sugrįžo naktis. Sužaliavo žolės ir medžiai, dvi savaites nesustodamas pliaupė lietus ir pagirdė upes ir ežerus, atkuto gyvūnėliai, o su jais ir žmonės. Ir žmonės...

          Sapnų pardavėjas nutilo, gurkštelėjo prieskoninio ir žingtelėjo arčiau goruojančių anglių. Jo klausytojai ilgokai tylėjo. Netarė nė žodžio ir Sapnų pardavėjas.

          - Taaip – galų gale nutęsė Jo Didingoji Teisybė Teisėjas – nežinau, ar galima tuo tikėti. Neįsivaizduojama, kad galėjo būti tokių kvailų žmonių, kurie tikėjo, jog Žemė apvali ir sukasi aplink Saulę, o ne plokščia ir švytuojanti. Be to, labai keista, kad astronomai šmukštarai ir sapnų pardavėjai galėtų gelbėti pasaulį. Turbūt, viską išsigalvojai. Neįtikima istorija. Neįtikima...

          - Jūsų Didingoji Teisybe! – atitarė Sapnų pardavėjas – bet juk naktis vis ilgėja, štai jau penkis šimtus metų, ar ne tiesa? Ir ar Jūs, kaip kiekvienas doras žmogus, nesigulate miegoti galva į rytus? O kai pabundate, argi Jūsų kairė koja nebūna menkiau pailsėjusi už dešinę?

          Teisėjas susimąstė, o Sapnų pardavėjas perdavė jam dubenėlį su prieskoniniu vynu, tarsi sakydamas, kad atėjo jo eilė pasakoti tikrą neįtikimą istoriją. Tačiau Teisėjas nesiskubino. Jis tylomis mestelėjos keletą medgalių į statinaitėje sukurtą lauželį, nuo kurio į ankstyvojo Gruodžio dangų vėl plykstelėjo liepsnelė ir spiečius žiežirbų.
2009-11-07 22:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-10 10:19
agricola
visumoj neblogai, tik gal tikrai vaikams daugiau reikėtų dialogo...nežinau...5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-09 11:55
Santaja
įdomiai susiskaitė. patiko ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-08 12:53
Čia ne Aš
Patiko, geras kūrinukas. Gal daugiau tiesioginės kalbos jį dar labiau pagyvintų? Bet tai tik mano, skaitytojo, nuomonė. Smagu buvo skaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-07 23:54
Drukis
Ir vis dėlto taureikia eiles rašyti. Galimybė turėti svo valioj daug žodžių tave išpaikina, o puikybė - juk nuodėmė. Tai, ką pasakiau, jokiu būdu nereiškia, kad parašyta blogai, bet man atrodo, kad prozą tegul rašo tie, kurie nesugeba sutilpt poezijoj. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą