Tuščias ąsotis

Na, štai ir viskas-
jau tikėjimo neliko.
Kasdien jis lyg sula lašėjo
į gyvenimo ąsotį.
Kai pavargau, ištroškau
ir norėjos atsigerti,
delnais atsargiai paėmiau
ąsotį aš nuo žemės,
godžiai prie lūpų džiūstančių pakėliau.
O, Viešpatie, ąsotis, pasirodo,
tai be dugno buvo...