Sodinukas

Svarbiausia yra dirva. Nepakanka durpes iš plastikinės pakuotės išpilti ant šaltos žemės.

Daugybę metų kaupiau ir brandinau būsimą dirvą. Mečiau ten visus purvus ir skudurus, nebijodama sulaistyti lyg tortą, o kai paviršius apdžiūdavo ir vėl mečiau, mečiau, mečiau. Ne šiaip - dėl savęs. Kiekvieną banano lupeną, sutrintą šimtąjį kartą, apverčiau ir vėl laisčiau sūrimu kaip silkes, kurios po kurio laiko pradeda nepakeliamai dvokti. Vos spustelėjus, paviršius pažliugdavo sirpstančiu puviniu.

Susigėrė, nusistovėjo, tačiau ant viršaus po truputį pradėjo želti piktžolės. Jos, kaip ir pridera tikroms šlykštynėms, išvešėjo lyg miškas ir pradėjo dengti dirvai saulę. Dirva nežiuvo, o žemė pradėjo nykti.

Plėšiau su šaknimis, kad ir lig paskutinio širdies dūžio, kol išnaikinau šią padermę.

Nagais kapojau tą įšalusią žemę. Buvau lygi su sliekais ir kirmelėmis. Rudenio lietuje išplaukdavau į paviršiu lyg nuo dugno sudrumstas dumblas. Aplibdydavau pasauliui padus dvokiančia smala, o sausromis vėl tūnodavau juodoje duobėje, be saulės. Graužiau skyles tol, kol pagaliau šviežio oro gurkšnis plūstelėjo mano kvėpavimo takais lig plaučių alveolių. Dabar žinau, kad laikas sėti gėles.