Skulptūros gimimas

Vienatvė smelkias į mane
It tragedijos tragedija į Hamletą -
Per ilgas šios jaunosios nuometas.
O aš tavęs  - lyg Kristaus -
Per nutukusį mažos parapijos kleboną
Iš begalinio ilgesio vis dar išganymo prašau.

Bučiuodmas užnuodytos sutanos kraštą,
Skepsio ištiktas, aš širdį vilko dovanoju tau.

Ir pasipuošęs ramunėlių žiedlapiais ---
Baltais,
Aš vaikštau atbrailom
Begėdiškai apgirtusio nuo meilės,
Aktų,
Retkarčiais šiurpokų, bet saldžių (kaip saulės šiluma pavasario žolynams),
Niūraus senamiesčio romantikų balkono.

Slapčia galvodamas: ”Kada gi ji ateis? ”.
Aš nejučia suaugu nuogu kūnu
Su akmenim, nuzulintais nakties lietaus,
Bevardžio pastato frontono.