Tapytojas (I)

I

Tas paveikslas prikaustė mano žvilgsnį, suparalyžiavo kūną. Stovėjau, lyg apdujusi ir žvelgiau į, rodos, paprastą neoimpresionistiniu stilium nutapytą drobę ir vis dėl to, joje buvo kažkas nepaprasto, antgamtiško, bauginančio ir nepadoriai aistringo. Drobės centre, kiek pakrypusi į kairę šviesiame devyniolikto amžiaus Prancūzijos provincijos kambarėlyje ant mažutės medinės kėdės sėdėjo paauglė mergaitė. Apsirengusi tik baltą provanso stiliaus suknelę. Viena petnešėlė buvo nusmukusi, tad iškirptė atidengė nuogą petį, o viena mažutė krūtis rodės tuoj išsprūs pro suknelės kraštą lauk. Suknelę paveikslo mergaitė buvo užsiraitojusi gerokai virš kelių, kojos praskėstos, o tarp jų ant grindų stovėjo metalinis dubuo su rausvos spalvos vandeniu. Mergaitė buvo basa. Viena ranka rėmėsi į kelį, o kitoje laikė baltą šluostę, kuria braukė per šlaunį. Šlaunimi tekėjo kraujo srovelė, kurios pradžią uždengė suknelės kraštas. Tą šviesaus šviežio kraujo srovelę ir bandė šluoste nuvalyti mergaitė. Jos veidas atrodė susirūpinęs – tarp švelnaus antakių lanko buvo susimetusi raukšlelė, lūpos kietai suspaustos. Kaštoniniai mergaitės plaukai krito ant pečių ir rodėsi vos drėgni. Aš stovėjau sustingusi priešais drobę ir jaučiau, kaip manyje bunda mintys, kurias net mūsų amžiuje būtų galima pavadinti nuodėmingomis. Nors jos buvo vos apčiuopiamos, man darėsi gėda.  Pagaliau sugebėjau atplėšti akis nuo paveikslo ir perskaityti pavadinimą, parašytą lentelėje po juo – „Nekaltybė“, taip vadinosi drobė.
-  Jis genijus, tiesa?, - išgirdau už savęs vyrišką balsą. Tai buvo mano kolega ir draugas, vieno televizijos kanalo žinių reporteris. Benas buvo vienas iš tų retai sutinkamų žurnalistų, kurie meilinosi man ne todėl, kad išpeštų naujos įdomios informacijos, o tiesiog dėl savo draugiško būdo. Ne per daug protingas, bet niekad nestokojantis geros nuotaikos, Benas buvo tai, kas man tikrai galėjo praskaidrinti šią dieną. Be to, jis nuolat papasakodavo neįtikėtinų istorijų, nugirstų post scriptum pokalbiuose.
-  O, sveikas, Benai. Tu apie paveikslo autorių? - paklausiau šypsodamasi kolegai.
-  Sveika, Ana, - Benas draugiškai apkabino ir pakštelėjo man į žandą, - Taip, aš apie autorių, jis neįtikėtinas. Jau pusę metų kas mėnesį pristato galerijoje po vieną savo darbą. Žmonės kalba, jog gruodį surengs autorinę parodą ir aukcioną. Mielai nusipirkčiau kad ir šitą gražutę, bet abejoju ar kada nors žurnalisto alga pakils iki pusės milijono.
Sukikenau iš Beno sąmojo. Tiesą sakant, net nemaniau, jog ši drobė galėtų tiek kainuoti. Seniai nesidomėjau menu, neturėjau laiko ir noro – buvau įklimpusi į miglotas asmeninio gyvenimo peripetijas. Gal todėl iš pradžių pamaniau, jog paveikslas nežinomo autoriaus. Parašas Alex man nieko nesakė.
- O kas per paukštis tas tapytojas? – paklausiau.
- Uoj, saulele, pridurkas kažkoks, kiek kartų bandžiau jį prigaut – nedalina interviu, išvis nebendrauja su žiniasklaida. Viskas, ką apie jį žinau, jog jo vardas, o gal slapyvardis, Aleksandras ir… Na, dar žinau jo telefono numerį. Bet čia irgi atsiprašant istorija – galerijos savininkui įdaviau vokelį su solidžiu turiniu, už tai gavau dailininko numerį. Tačiau kai paskambinau, prisistačiau ir pasiūliau jam interviu, kuris būtų savotiška reklama jo darbams, tas mane mandagiai pasiuntė po velnių.
- O kaip po velnių siunčiama mandagiai, pasidalink, kad galėčiau perduot Ilonai, - pastaroji yra mano tiesioginė viršininkė, parazituojanti mizantropė, kuri nepasitenkinimą savo asmeniniu gyvenimu išlieja ant darbuotojų.
- Na, jis man pasakė: „Malonėkit neįkyrėti, man jūsų pasiūlymai reikalingi kaip rogės pavasarį“, ir numetė ragelį.
- Žinai, tai nėra labai mandagu, - suprunkščiau. Ir pagalvojau, jog Benui tas pasakymas sukėlė juoką. Bi darbo metu ne vienas susireikšminęs žmogėnas yra pasiuntęs ir bjauresnėm kryptim. Kiekvieną žurnalistą karts nuo karto pasiunčia. Tai tarsi profilaktinis šaltų nervų išbandymas.
- Man gi nusispjaut, tik gaila, kad tas mūsų tepliotojas nekalba, būtų įdomi medžiaga. Jo darbai populiarėja žaibiškai, o apie autorių taip niekas nieko ir nežino.
- Na taip, genijus - pridurkas, kaip tu ir sakai Bi. Žinai, mano mielas, taip seniai tavęs nemačiau, jog meilai nueičiau su tavimi atsigert kavos. Gal susiprasi pakviesti?, - šelmiškai šyptelėjau bičiuliui.
- Užbėgai įvykiams už akių, mergyt, jau ruošiausi tave pakviest. Bet pabandysiu savo delsimą kompensuot šokoladinio torto gabalėliu prie kavos. Ar to pakaks išpirkti mano kaltei?
- O, taip, žinai kuo mane pamaloninti.
Šnekučiuodami apžiūrėjom likusius paveikslus. Jie nebuvo labai įspūdingi. Tada Benas pasiūlė savo parankę, aš įsikibau ir abu patraukėm į jaukią kavinukę senamiestyje, prie pat upės. Grojo The Chordettes - Life Could Be A Dream ir panašią pokariu dvelkiančią muziką. Gėriau riešutinę latte, žiūrėdama tai į tyliai už lango besileidžiančias snaiges, tai į tamsiai rudas besišypsančias Bi akis. Jis buvo pozityvus žmogus, mylintis gyvenimą, tačiau kartu pilnas netikėtos ironijos ir groteskiškų juokelių. Kontrastinga asmenybė. Taip niekad iki galo jo ir neperpratau. Nepaisant to man buvo gera su juo.
Namo grįžau su Aleksandro telefono numeriu. Vis dėl to užsikabinau už paslapties kabliuko ir nusprendžiau pabandyti prakalbint „genijų pridurką“. Ant naktinio stalelio prie lovos pasidėjau lapelį, kuriame Benas buvo užrašęs: „tel. 97-82-46, bet nepamiršk paskambint ir savo draugeliui Bi, kuris tikrai tavo skambučio laukia labiau už tą neaiškios kilmės menininką“. Šalia buvo suraitytas smile ženklas. Šyptelėjau. Miela. Prausdamasi po dušu galvojau apie Beną ir tai, kaip malonu buvo šiandien jį sutikti. Buvom seniai nesimatę. Maniau, jog šiąnakt užmigsiu ramiai. Tačiau vos atsiguliau į patalus, prisiminiau paveikslą. Prieš akis išniro trapi šviesi mergaitė, nekaltai praskėtusi nuogas kojas ir valanti nuo jų kraujo srovelę. Tas paveikslas turėjo savyje kažkokią gašlią užuominą, bet aš negalėjau jos suprasti, todėl negalėjau ir nusikratyt. Koks žmogus galėjo tai nupiešti? Įsivaizdavau sudžiuvusį senstelėjusį vyriškį žilomis sruogomis juoduose plaukuose ir jam nepriderančia aistra degančias tamsias akis. Gal tas menininkas jaučia potraukį jaunoms mergaitėms? Gal tapydamas gražuolę kaštoniniais plaukais net mylėjosi su ja? Kas buvo jo galvoje, kai tapė raudoną vingiuojančią liniją ant mergaitės šlaunies? Taip svarstant mane apėmė šleikštulys, tačiau negalėjau nustoti fantazuoti. Drovėjausi savo minčių ir jaudulio, kurį sukėlė paveikslas, apgaulingu pavadinimu „Nekaltybė“. Išpilta karšto prakaito dar kartą nupėdinau į dušą ir palindau po vėsiu vandeniu. Po to grįžau lovon ir gana greitai užmigau. Tačiau tai, ką sapnavau būtų galima pavadinti pornografiniu siaubo filmu. Ryte jaučiausi lyg pervažiuota traukinio.