dvi istorijos, viena jų apie pragertą motiną

2009 11 04 (2) dvi istorijos, viena jų apie pragertą motiną

  Šiandien užėjau pas moterį protingą, į jos mielą, jaukų knyginėlį. Daug kalbėjomės, visada, kai ją aplankau pasisemiu daug išminties ir geros nuotaikos. Susipažinome, kai man buvo šešiolika. Dar buvau mokinukas. Dabar visas vyras. Užaugau jos akyse. Kažkada buvo, tik nepažįstamas žmogus dabar sakyčiau daugiau nei pažįstama.
  Patinka tas atmėžtas bendravimas nuo visokių vaipymųsi ir pamaiviškumo, ko reikia bendraujant su savo amžiaus žmonėmis. Per tuos septynis metus daug sužinojome vienas apie kitą. Visada buvau nuoširdus. Gera turėti tokių žmonių, pas kuriuos gali nueiti, tiesiog paplepėti ar rimtai padiskutuoti įvairiomis temomis...
 
  Jai paskambino naktį kaimynė ir pranešė, kad vyras visiškai girtas plavinėja po jos knigynėlį, nesuvokdamas kas vyksta. Nuvažiavusi rado jį apsivėmusį gulintį ant kilimo. Su buteliais nuo pigaus vyno. Gaila, kad žmonės taip nesaugo savęs. Jis geria vienas... tai vienas iš tolimesnių žingsnių alkoholizmo vartojimo procese, kai nebereikia draugų, kai gali nusigerti vienas iki žemės graibymo ir jau neįstengi dalintis su kitais tuo 0, 7l. „geriu“.
  Daug kalbėjome. Daug prisiminėme.
  Ir ji man papasakojo istoriją apie vyrą, kuris sugebėjo mesti gerti. Tas žmogus turėjo viską. Gerą žmoną, darbą, sūnų, profesiją, hobį. Jis buvo moto-treneris. Ji plėtė savo verslą gaminant ir pardavinėjant keramikinius varpelius. Gyvenimas buvo nepriekaištingas. It svajonė. Turėjo brangiausias meškeres po kelis šimtus, brangius matociklus. Ji turėjo – kailinius, gerą mašiną, bet kaip visada geri dalykai negali tęstis amžinai.
  Pradėjo gerti. Kai norėdavo sekso pradėdavo tampyti savo moterį už plaukų. Jis negerbė jos... negerbė savęs. Ji kartą išėjo. Norėjo tvarkingai išsiskirti, bet jis nesutiko. Jų naujas namas patapo laikui bėgant landyne. Neliko net radiatorių, išnešiojo jo draugai-sugėrovai. Neturėdavo lovos kur išsimiegoti.

  Visą laiką jo mama kaltino ją. Taip būna su visomis mamomis begalybėje šio pasaulio šeimų.
  Kartą mama nuvažiavo aplankyti jo ir rado insulto būsenoje. Su puse paraližuoto veido, visą apšepusį. Netvarkingą. Name nebuvo likę nieko. Iš jų dirbtuvėlių buvo išėję visi darbuotojai, nes jis neturėjo jiems iš ko mokėti pinigų. Kai rūpinosi šiuo verslu žmona atlyginimai buvo išmokami kruožščiai, bet jis nesugebėjo to daryti. Tad teisinga, jog viską prarado, kaip vėliau pamatysime kur kas daugiau, už taip ilgai kurtą laimę.
  Kartą eidamas per mugę pastebėjo, jog jo buvę samdyti darbuotojai pardavinėja tokius panašius varpelius. Sudaužė visus į smulkiausias šukeles. Neteisus buvo, bet neteisybė juk taip nesijaučia.
  Dar buvo prasiskolinęs mafukams pinigų, nes eidavo pirkti svaigiųjų savo draugų į jų parduotuvę. Vos neišmetė iš namų. Laiku susigriebė alkoholiko mama. Paguldė jį į ligoninę. Sutavrkė namo dokumentus ir išsiskyrė. Pasidalino likusį turtą.
  Jis išėjo iš ligoninės ir vėl pradėjo gerti...
  Gėrė, kol jo motina neatsigulė į ligonėn, tol kol jis nenuėjo jos aplankyti ir tol kol ji nepaprašė davusi 80 lt. nupirkti vaistų. Nežino, kada ji mirė, kada buvo palaidota. Nes jis negrįžo su vaistais, net nesvarbu, jei ir būtų grįžęs ir ji vistiek nebūtų pasveikus, bent galėjęs būtų atlikti paskutinę pareigą – tvarkingai ją palaidoti. Jis galima sakyti pragėrė savo motiną.
  Buvo atėjęs į tą knyginėlį žmogus, kuris metė gerti, kad papasakotų savo liūdną istoriją. Jis tapo nariu anoniminių alkoholikų ir pasakė, kad mažai betrūksta iki pabaigos, bet beprotiškai nori gyventi. Jam penkiasdešimt dveji ir pas jį, kažkas negerai su kasa. Gydytojai pasakė, jog jokių operacijų nebus. Jam liko daugiausiai metai gyventi.
  Pasakė likimo draugui pasakyk skiemenim, kad išgirstum aš -  al-ko-ho-li-kas. Kai tai pasakysi,
kai pagaliau tai pripažinsi sau galėsi padėti.
  Jis buvo atėjęs paskutinį kartą, jog palinkėtų sėkmės, o aš parėjau su šia istorija savyje namo.