Vidurnaktis

Medžiai, žmonės atsidūsta -
ruduo, ir laiko į valias.
Beržų šešėliais švilpia autobusai
į dulkinas kelių rankas.

Tai tavo akys užkrečia
švytėjimu, skubėjimu,
namų ruoša.
Užverčia lapais užkampius
į vienkiemius įvirtusi žiema.

Kiekvienos bedugnės prigimtis - tyla,
ir kybo lašiniai po pušiniu grebėstu.
Tas vienkiemis pačiam gale,
giliam vidurnakty už miesto.

užmigęs paukštis nebegieda,
nukautas vilkas nebestaugia,
skaitom Meželaitį ir Gedą,
skanų alų maukiam.

Naktimis krinta
kruvinos beržų sermėgos.
Laukia pusryčiai ir vakarienės,
saldus, gardus, be galo miegas.
Ašaroja tėvų akys
į mus, girtus, sužiurusios,
krauju pasruvusios,
tarsi veršiukų...

Laidojimas

Einu lyg į tėvų laidotuves,
bejėgiškai akys užsimerkia.
Snaigės, tarsi iš dangaus nusileidusios,
kimba į plaukus kaip erkės.

Girdžiu Dievo balsą rūstų,
jo kiekvienas žodis - auksas.
Krinta snaigės viršum lelijų, tulpių, rūtų,
iš dangaus šalto, apsiniaukusio.

Nutirpęs sniegas, lapų auksas
neleidžia melstis, susikaupti.
Kaimų šunys auksi,
tarsi apraudotų kapų kauburius.

Kažkas užgieda giesmę graudžią,
nurimti, susikaupt neduoda.
Kasu duobę, pavaduoju duobkasį,
glostau šunį - draugą prisiglaudusį

Rodos, visas pasaulis pradeda giedoti, kaukti,
kai šarmotas šakas pajudinu.
išgirdęs medžių, šunų, žmonių raudą,
pasineriu į gilų liūdesį.