„Be abejonės, ginklai civilių rankose ne kartą užkirto kelią teroristiniams išpuoliams arba sustabdė juos“ - Generalinis Izraelio policijos inspektorius Shlomo Aharonisk, 1998 metai
„Dabar mes, lietuviai, drąsiai galim cituoti Izraelio policijos inspektorių Šlomą Aharoniską, kuris sakė, kad ginklai civilių rankose – vienintelė priemonė prieš terorizmą! “ - Lietuvos generalinis komisaras Juozas Petrauskas, 2036 metai.
Ξ 1 Ξ
- Na ką gi, pradėkime. Prašom, koks tavo vardas? - E... Evaldas. - Labas, Evaldai. Labai malonu. Tyla. - Tai gal visi pasisveikinkime su Evaldu? Tyla. - Nagi, drąsiau! - Labas, Evaldai. - Labas. - Sveikas. - Labas... - Labas. - Šaunu. Taigi, Evaldai? - Ką?.. - Pirmas klausimas. Tau reikia į jį atsakyti. - Aaa. Gerai. Aš... Eee... O koks buvo pirmas klausimas, gerbiamoji ponia? Nusišypsojau kankinio šypsena. - Evaldai, regis mes susitarėme, kad vieni kitus vadinsime tik vardais. Be jokių „gerbiamųjų ponių“, gerai? Taigi, aš dabar tiesiog Gražina. Ir tu turi atsakyti, kodėl nusprendei prisijungti prie mūsų darnios šeimos. Nagi? - Gerai. Aaa... Na, aš šiaip niekad nebandžiau... Šito... Buvau sąžiningas, pinigų netrūko... Paaiškėjo, kad Evaldas turėjo neblogus tėvelius, kuriems vieną gražią dieną labai nepasisekė. Taigi jis nusprendė pagaliau surimtėti ir kažko imtis pats – standartinis scenarijus. Iš po tėtuko sparnelio ištrūkę bailiai sudaro beveik stabilų mano auklėtinių trečdalį. Dar po pusvalandžio sužinojau, kad visos grupės problemos vienaip ar kitaip panašios: dingo „stogas“, iškilo pavojus, trūko kantrybė. Visi jie buvo užguiti lėtapėdžiai, vargiai beišveblenantys porą žodžių ir neką teišmanantys gyvenimo reikaluose – tiesiog kontorų žiurkės, nekišančios nosies gatvėn. Į antrąjį klausimą visa grupė vėl atsakė maždaug vienodai. Rankose ginklo laikyti neteko niekam. O štai trečiasis, kaip ir reikėjo tikėtis, pateikė staigmenų: „Ar dažnai išeinate į gatvę? “ Iš aštuonių žmogelių bent trys ten lankėsi maždaug kartą per savaitę, vienas dirbo šiukšlininku ir lauke šlaistėsi nuolat. Dar vienas – Evaldas – įvairiais reikalais išeidavo keletą kartų per metus, o smulki riestanosė mergaičiukė vardu Miglė ir susikūprinęs trisdešimtmetis sistemų administratorius Mindaugas pirmą kartą namus paliko būtent eidami čionai, pas mane. Į paskutinį klausimą – ar teko lankytis panašiuose seminaruose – niekas teigiamai neatsakė. Po šiokio tokio susipažinimo mes perėjom prie teorijos. Papasakojau jiems apie elementarią gynybą, puolančiojo ir aukos psichologiją, daviau keletą vaizdingų pavyzdžių ir neišgirdau nei vieno klausimo – kaip ir reikėjo tikėtis. Bendrai paėmus prasėdėjome keturias valandas, ir kai pastebėjau, kad dėmesys ima sekti, aš juos paleidau.
Ξ 2 Ξ
Dievaži, maniau, kad į antrą paskaitą neateis bent trečdalis grupės. Tačiau, kaip bebūtų keista, trūko tik Miglės – o po pusvalandžio salėn įbėgo ir ji, uždusus, bet sveika gyva ir nepraradusi entuziazmo mokytis toliau. Šturmavom šaunamųjų ginklų teoriją. Pademonstravau skirtingas rūšis, supažindinau su populiariausiais modeliais, paskui leidau išardyti demonstracinį AK-104 ir pačiupinėti egzotišką stambaus kalibro „Koltą“. Namų darbų visi išsinešė po du diskus brėžinių ir schemų, kurias išstudijuoti reikėjo iki pirmadienio. Derėtų paminėti, kad šįkart jie buvo jau drąsesni, vienas – kitas ėmė „tujintis“, o Evaldas, imdamas iš mano rankų automatą, net nusišypsojo.
Ξ 3 Ξ
Pirmadienį irgi atėjo visi. Netgi niekas nevėlavo. Iškart nusivedžiau juos į šaudyklą, pirmąją salę, ir pradžiai įdaviau elementarius neautomatinius „Glokus“. Kai apsiprato su jais, pasiūliau šį tą rimtesnio. Rezultatas, kaip ir visada, nenuvylė: praėjus valandai tiesiog negalėjau atplėšti akių nuo Gintarės – dviejų vaikų motinos ir, atrodytų, tokios baikščios pilietės – kuri elegantiškai suspaudusi rankose juodą „MP-5“ trumpom papliūpom trupino kartonines žmonių figūras, aiškiai besimėgaudama savo pojūčiais. - Na kaip? – paklausiau, kai ji išėjo iš „narvelio“, nešina įkaitusiu ginklu ir maišeliu su dešimčia tuščių apkabų. - Nuostabu! – iki ausų išsišiepė moteriškė. – Aš... aš net negalvojau, kad tai gali būti taip smagu... Visada šitaip būna. Tik leisk žmogui patyrinėti tai, kuo jis buvo gąsdinamas visą gyvenimą, ir nebegalėsi jo suvaldyti. Už tai, galų gale, man pinigus ir moka.
Ξ 6 Ξ
Trūko Gedimino. Vakar jis buvo vienas iš pirmūnų, džiaugėsi kiekvienu šūviu ir efektingiausiai versdavo manekenus šveicariškais sūriais. O šiandien kažkodėl neatėjo. - Čia – XM8, liaudyje vadinamas „ruoniu“, ir jau trisdešimt metų naudojamas visame pasaulyje šturminis šautuvas. – paėmiau nuo stelažo juodą, aptakų automatą, ėmiau rodyti susirinkusiems auklėtiniams. - Schemą jūs turėjot mokėt, saugiklis štai čia, buožės ilgis reguliuojamas vaaa... šitaip. Prašom, prisitaikykit pagal save, kaip kam patogiau. Eisim į trečią salę – manekenai juda fiksuota trajektorija, nenukenksminti per penkias sekundes nuo atsiradimo pradeda „šaudyti“ – užskaitomas baudos taškas. Seansas baigiasi surinkus penkis arba kai jums nebelieka šovinių. Viskas aišku? Puiku. Eime. Suklapsėjo iš rankų į rankas leidžiami ginklai, kažkas iškart ėmė savąjį knebinėti. Laimei, tyčia jų dar neužtaisinėjau – pajutę naikinimo džiaugsmą, bet neturėję pakankamai praktikos smarkuoliai gali pridaryt nemažai bėdų. Kaip tik tokiems ir buvo skirta trečia salė. Kai automatinį ginklą gniauži vos penktą kartą gyvenime, nieko gudresnio už bėgeliais judantį maketą nereikia. Būtina pirma išmokti į jį nusitaikyti. Ramiai sėdėdama kabinoje ganiau savam kaily netveriančius šaulius. Taip, Gedimino trūko, tačiau Gintarė ir vėl buvo fantastiška. Trys šūviai – ištykšta manekeno galva. Penki šūviai – ir kitas, perkirstas perpus, krenta žemėn. Gilzės tyliai cinksi, byrėdamos joms skirtu lataku, ir širdy darosi taip gera... - Sekantis! – rikteliu, kai į grindis barkšteli paskutinė Gintarės apkaba. – Šaunuolė, mergaite. Keturiasdešimt šeši lavonai – čia ne juokas. Pažiūrėsim, ar Miglė tave aplenks. Miglė neaplenkė – kulkos jai baigėsi ties trisdešimt devintuoju, kuris liko stypsoti tolimame salės kampe su vienintele skyle petyje.
Ξ 11 Ξ
Per penkis sekančius užsiėmimus supažindinau savo grupę dar su trejomis šaudyklos salėmis. Mokėsi jie greitai, nors ir ne visi įstengė suvaldyti PKM, kuris buvo būtinas norint gerai pasirodyti masinio susišaudymo inscenizacijoje. Taisyklės čia paprastos – į tave „bėga“ ordos manekenų, ir jei kuris nors priartėja per penkis metrus, tenka save laikyti pralaimėjusiu. Nors situacija grynai hipotetinė (vargu ar kam teks kulkosvaidžiu gintis nuo penkių šimtų beginklių priešininkų), tačiau ji vis dėl to suteikia brangios patirties. Arba bent jau išmoko taupyti šovinius. Vienuoliktas užsiėmimas, kai visada, tapo lūžiu: čia pirmą kartą tenka kautis prieš intelektualius robotus, be to, vietovė jau nebėra tokia palanki. Su pasimėgavimu stebėjau, kaip Evaldas slepiasi už kampo, rankoje suspaudęs juodą P-90. Nutaikęs akimirką jis puola iš už priedangos, paleidžia trumpą papliūpą, ir neria atgal – ant grindų savo sultyse raitosi robotukas. Dar trys tokie pat sėlina iš užnugario, bet jie juk sukurti taip, kad keltų kuo daugiau triukšmo – ramusis Evaldėlis tris kartus ilgam sugniaužia nuleistuką, į kiekvieną geležies gabalą suleisdamas po salvę bukanosių kulkų. Matyt jam patinka išsitaškančių galūnių vaizdas. Tratatata. Po velnių, kurgi jis pleškina? Įsijautė, vaikelis. Įsijautė. Vos pamatęs už kampo menkiausią judesį tuoj pat puola šaudyti, viena vertus tai gerai – nei vienam taikiniui nepavyko išgyventi ilgiau nei keletą akimirkų – bet juk šovinių už dyką niekas nedalina. Negi jis iš užsiėmimo su kulkosvaidžiu nieko nepasimokė? Tiek to, užduotis įvykdyta, o tai svarbiausia. - Šaunu, Evaldai! Sunku patikėti, kad tu niekada nedirbai „specnaze“. – pagyriau vyruką, kai šis, nusikamavęs, pasišalino iš šaudyklos. - Nedirbau, gerbiamoji... eee... Gražina. Tikrai nedirbau. – tyliai prataria. Kol kas jo, kaip ir kitų, balsas dar nuolankus ir netrykštantis energija, bet garantuoju, po poros mėnesių...
Ξ 74 Ξ
Šuolis. Pritūpimas už kulkų suvarpyto automobilio. Vėl šuolis: „Uzi“ Deivido rankoje suvirpa, išspjaudamas penketą mažutėlaičių mirčių, ir nutyla – che, apkaba juk ne bedugnė. Tačiau vaikinukas nepasimeta, griebia iš už diržo greitašaudį „OTs“ ir suleidžia dešimtį šūvių į didelį, juodą siluetą. Šitas robotas imituoja žmogų, vilkintį vidutinio brangumo asmeniniais nanošarvais, jo tokiu kalibru nepaimsi. Deividais ir nebando - greitai nupila kiek toliau bėgantį mažą robotuką, ir, atidaręs dureles, ima kuistis mašinoje. Šešiolikta šaudyklos salė. Čia auklėtinius ėmiau leisti tik po mėnesio, kai jie jau išstudijavo gatvės mūšių taktiką ir strategiją, pramoko pakenčiamai valdyti šaltuosius ginklus ir elgtis su beveik visais praktikoje naudojamais šautuvais. Pratybų metu joje maksimaliai realistiškai imituojamas gerai ginkluotos gaujos užpuolimas, tiesa, yra viena detalė: visos iškylančios problemos turi gana lengvus ir logiškus sprendimus. Pavyzdžiui, jei yra sunkiai šarvuotas priešininkas, bus ir būdas jį įveikti. Deividui pasiseka - ant galinės sėdynės guli maloni dovanėlė: „Kord“, sunkus, nerangus, bet beprotiškai geras daiktas. Greitai įstatęs šovinių juostą vaikinas užgula sunkųjį kulkosvaidį, ne visada pasiduodantį treniruotiems profesionalams, o ką jau kalbėti apie eilinius civiliokus. Bet vaikinas nebando padaryti ką nors ypatingo – šaudo neištraukdamas iš automobilio, nepakeldamas nuo sėdynės, tiesiai per dureles, kurios keturiolikos su puse milimetrų kalibro žaisliukui kaip ir neegzistuoja. Kulkos drasko iš nanovamzdelių supintą roboto kostiumą, sutrupina jo laikomą „AK“, beveik sugriauna vieno pastato kampą ir, garsiai čekšėdamos, sminga į šarvuotas šaudyklos sienas. Kažkur po griuvėsiais palaidotos dar trijų taikinių liekanos, su šiais nebereikės vargintis. Taip, Deividėlis pasikarščiavo – būtų užtekę vos kelių šūvių, o dabar teks gerokai apsitvarkyti, ruošiant patalpą kitam mokiniui. - Laikas – trys minutės keturiasdešimt dvi sekundės. Visi penkiolika užpuolikų išvesti iš rikiuotės. Šaunuolis, Deividai, aplenkei net Gintarę! – į mikrofoną šūkteliu aš. Aplenkė, bet ne per daugiausiai. Gintarei nepavyko rasti kulkosvaidžio – ir nenuostabu, nes į mašiną, kurioje šis paslėptas, ji dar pačioje susišaudymo pradžioje ūžtelėjo prieštankiniu granatsvaidžiu. Užtat paskui teko plikomis rankomis nuginkluoti šarvuotą robotą ir iš arti sušaudyti šį jo paties „Kalašnikovu“. Praėjus pusvalandžiui tarp apgriautų pastatų jau šokčiojo Miglė. Gera ji mergaitė – su pistoletais net neprasidėjo, iškart susiveikė šį tą galingesnio, ir ėmė guldyti priešus vieną po kito. Spėkit, ar ji varginosi ieškodama kulkosvaidžio? Ne. Ant šarvuoto roboto baisiai savitu būdu nuleido dviejų aukštų pastatą. Visą. Vos ant vieno taikinio. Bet minavimas užgaišino ją pakankamai, todėl teko tenkintis trečiu rezultatu.
Ξ 80 Ξ
Ciklą užbaigė aštuoniasdešimtasis užsiėmimas, kuriame kartu dalyvavo visa grupė. Lakstydami po tą pačią, tik kiek pakeistą šešioliktą salę jie be gailesčio medžiojo vaikščiojančius, skraidančius ir šliaužiojančius gelžgalius... taip, būtent šliaužiojančius. Savo malonumui salėn paleidau keletą automatinių tankų - modeliai seni, kariuomenė civiliams juos papigiai pardavinėja, nors imk ir neškis. Užtat malonumas, kai užverti tokį monstrą, begalinis. Po pratybų sušaukiau visą grupę į pokalbį teorijos klasėje. Dabar jų beliko tik penki – Gintarė, Miglė, Mindaugas, studentas Deividas ir pagyvenęs stambios įmonės savininkas Olegas. Nuo dešimto užsiėmimo pas mus nustojo lankytis sekretore dirbanti Eglė, o keturiasdešimt penktame rikošetavusi kulka smigo į dešinį Evado plautį. Tikėsimės, vyrukas pasveiks. - Dabar taip, vaikai mano, – kreipiausi į juos. – Jūs jau praėjot pagrindinį kursą, mokat ne tik gintis nuo neprašytų svečių, bet ir duoti atkirtį. Ganiau jus tris mėnesius, ir tris mėnesius kiekvienas iš jūsų mane stebinot kaskart vis labiau ir labiau! Klausytojai sušurmuliavo. - Net sunku patikėti, kad čia, prieš mane, tie patys mėmės, vos kartą per metus išdrįsdavę išslinkti gatvėn, niekada nečiupinėję šautuvo ir neuostę parako dūmų. Juk dar visai neseniai jūs bijojot žiauraus mūsų pasaulio, kiekvienas pliaukštelėjimas už lango versdavo jus krūptelėti, o maistą internetu pirkot ne todėl, kad taip greičiau, o todėl, kad praeitą kartą parduotuvės apsauga pažadėjo jus nušauti už ne vietoj pastatytą vežimėlį. Bet dabar yra kitaip. Dauguma jūsų mokat elgtis su stambaus kalibro ginklais, lagamine nešiojasi po automatą ir vargas girtų paauglių kompanijai, norinčiai jus užkabinti pavartėje. Ar ne taip?! Visa grupė suūžė, pritardama mano žodžiams. Miglė net išsitraukė savo mėgstamiausią "APS", ir dievaži, jei ne šarvuotos lubos, būtų paleidusi papliūpą į dangų. - Tai štai. Jau greitai jūs gausit savo diplomus, patvirtinančius, kad baigėt mano kursus ir galit pilnai pasitikėti savimi. Bet prieš tai turėsit atlikti praktiką – kaip ir visi kada nors lankę šią ar panašią įstaigą. Ar jūs pasiruošę? Visi, be abejonės, atsakė teigiamai.
Ξ - Ξ
Apžvelgiau savo komandą. Jie stovėjo išsirikiavę, ginkluoti iki dantų ir pasiruošę viskam. Gintarė spaudė prie krūtinės nepamainomą XM8, Mindaugas ir Olegas rankose laikė po AR-15, o Miglė – du mėgstamus lengvus „MAC‘us“. Deividui aš palikau savo seną gerą SVD, jis turėtų mūsų kompaniją pridengti nuo stogo. Pati žinoma, buvau neginkluota. Ne, aš ne savižudė, tiesiog be ypatingo reikalo stengiuosi neimti iš šarvuočio savo mielojo mažylio, vardu MM-1. Sunkus jis, bjaurybė. Bet kad jūs žinotumėt, kokie prisiminimai mus sieja... Ką gi, atrodo, visi pasiruošę. Praktikai parinkau neblogą vietą – pats Kauno centras, prie buvusios geležinkelio stoties, rytais čia susirenka gana daug žmonių. Kai kurie iš jų gal būt išgyvens, pabėgs, o paskui ateis į kursus – kad sekantį kartą galėtų apsiginti. Visgi geras mano darbas, ar ne? Naudingas. Ir pelningas. Užsukit į svečius, kai tik turėsit laiko.
Tikrai savotiška istorija - ir įdomi, ir keista, ir vietomis nesuprantama ir nuobodoka. Ginklų pavadinimai man nieko nesako, išskyrus tik gal AK, kažkada teko mokykloje jį ardyti-surinkti.
Kelios klaidelės: "papigiai", gal dar "sekantis" šiek tiek užkliuvo, nežinau, ar jis tinka šiame kontekste, kas ten dar, neberandu.
Tiesa, dar iškilo toks klausimas: "o kaip jie dirbo, jei niekur nėjo iš namų?", skaitant štai šį sakinį:
"Visi jie buvo užguiti lėtapėdžiai, vargiai beišveblenantys porą žodžių ir neką teišmanantys gyvenimo reikaluose – tiesiog kontorų žiurkės, nekišančios nosies gatvėn. "
O ką reiškia tie skaičiai prie kiekvieno skyrelio - užsiėmimo nr.?
Ech, po prasi Tiesą pasakant iš pavadinimo tikėjausi kitokio kūrinio, net subalamutino mane tokia netikėta raiška, puse nesupratau tada:) Dabar, kai komentarus perskaičiau daėjo:D
Bet įdomu matyti tavo kitokį stilių, kovinis:)
Ai, nekreipkit demesio, matyt nuotaika buvo bloga, matyt menulis kaltas, Landzbergis, indenai irokezai...
Pirmame komente, kaip ir antrame norejau pasakyti mazdaug sekancius dalykus:
a)didziajai daugumai neidomi ginkluotes specifika, o ypac, kai skaitomoje dramoje vyksta sausos pratybos
b)kuomet siuzeto beveik nera arba jis labai skurdus, kam gi idomi ta visa amunicija?
c)kai pesonazu charakterius nustelbia ginkluotes charakteristikos, viskas virsta panasu i vadoveline chrestomatija, o ne i tai, ko mes cia visi istiesu susirenkam.
Ir dar,- kartais gali pasirodyt, jog uztenka, kiek savaip interpretuoti naujausio PC geimo versija ir cia jau iskart virs galvos pakimba fantastines aureoles. Plius galima diskutuot iki negyvumo apie visiskai su fantastika nesusijusius dalykus. Su kuo jie susije, velgi mandagiai nutylesiu. O reziume gaunasi mazdaug toks : fantastika yra liuks, nu, bet zinai, taip juk nebuna!
Siaip ar taip, gal cia ir yra tu techniniu neatitikimu, man tas neidomu, kaip ir gramatines arba nedideles stiliaus klaidos. Taciau, kad cia nera kurinio - akivaizdu, ir kritikuot reiketu visu pirma tai. Nebent paciam autoriui patinka nusimuilint nuo siokiu tokiu akistatu.
Beje, pirmas mano pasisakymas buvo daugmaz standartinis, o veliau leidau sau issakyti viska ka galvoju is tiesu. Kaip anksciau, taip ir ateity susilaikysiu nuo tokiu pasisakymu, nebent autorius pats pageidautu ir jaustusi pasirenges. Galu gale, tai ziauriai subjektyvu ir galima neimt domen visko, ka cia pripaisciau.
Isprovokavot, gyvates! Et, tas blogas menulis... :)
Mano sąžinė tokia skaidri tokia tyra, kad net nesimato, taigi kapsėti ant jos nepavyks.:]
Griežtai rekomenduoju pasikartoti fizikos kursą. Tuomet bus aišku kodėl P90 neapsimoka šaudyti bukanosėmis kulkomis.:] Be to, tuomet ginklas netektų savo pagrindinės savybės - gebėjimo praskylinti bet kokią neperšaunamą liemenę.:)
XM8 yra pakeisto dizaino ir padidintos kainos G36. Perspektyvumo jame ne kažin kiek. Lyginant su G36 kaip privalumais galime laikyti standartinę reguliuojamo ilgio buožę ir NATO standarto dėtuves. Visos kitos charakteristikos praktiškai identiškos. Vokiškoji versija yra normaliai išbandyta kovos lauke ir jam priedus kepa kas netingi, ko negalima pasakyti apie XM8. Žodžiu, amerikietiškas automatas eina į užtarnautą poilsį.:)
Manekenas nėra kartoninė žmogaus figūrėlė.:) Tai jau žmogaus iškamša.:) Kartoninė figūrėlė yra žmogaus kontūro arba siluetinis taikinys. Taigi, rinkis kur suklydai: ar kalbėdamas apie ginklus, ar pavadindamas taikinius.:) Beje, kartoniniam taikiniui nuversti užtenka vienos kulkos, jei pataikai į briauną ir kerti visą lapą, tačiau šaudant kaip ir reikia tai ne tokia lengva užduotis.:)
Pasitikrink kokio kalibro "Kord". Šiaip toks ginklas yra pakankamai stabilus tik ant specialaus stovo. Ant kojelių - jau vargas. Automobilis dar didesnis vargas.:) Na, gerai tarkime veikėjas pirmą šūvį pakeido daugiau mažiau taikliai, o po to užspaudęs nuleistuką raičiojosi ant žemės kulkosvaidžiu išdaužytais dantimis, sulaužytais šonkauliais, išsukiotais sąnariais.:]
Na, bet jeigu mes kulkosvaidį palygintume su Didžiaja Berta, galėtume teigti, kad tai praktiškai besvoris daikčiukas.:] Jei gerai pamenu ginklas, skirtas naudotis viena ranka ir sveriantis daugiau kaip 1,5kg yra traktuojamas kaip sunkus. Dar pabandysiu pasitikslinti.
Nepatarčiau painioti OC su kažkokiu OTs.:P Be to, jei OC yra daug, reikėtų nurodyti ir kartu esančius skaičiukus. Nes OC yra ir pistoletas kulkosvaidis.
Šiaip ar taip, provokacija, ne provokacija, bet ginklus reikia gerbti.:]
Vis dar ne itin suprantu, kur siame literaturiniame bare deliojami prioritetai, taciau komentarai pasitaiko neverti net ir tu nepavykusiu kurineliu.
Pameginsiu pazet pro savo teleskopa ir is mandagumo nekomentuosius Gerb.St Se-beveikviskasprosali.
Instruktore Maryte, ar kaip ten ji, pasirode man trenkta militariste pilna pavojingo entuziazmo, plius emocine debile, jei norite ir absoliuti prietranka, jeigu klaustumete mano nuomones.Sorry uz griezta leksika, taciau ji (personazas) tokia tapo autoriaus deka ir kontekste as sunkiai randu tam pateisinima,- ta prasme, kokiu nors pasleptu gilesniu jausmu, apsimestines kaukes ar rezimo primestos pozos ten nepajutau. Ji tiesiog ginkluota daune ir taskas. Ir tai, tik del to, kad rasyti fantastika paprasta - pist pist ir damkese.
Kiti personazai (tiesa sakant, neverta apie juos net kalbeti) turi vardus ir kazkokias pareigas. Ir dar nuolat stiprejanti, liguista potrauki pyskinti i kaire ir desine.
Kazkas is personazu dingsta, del niekam nezinomu priezasciu ir net nebesiteikia pasirodyti. O intriga lyg ir buvo ? Ten esame, kazkokiu vaikinu, laksto-pyskina merginos, zodziu jauni zmones, taciau jokiu romanu, simpatiju, lytiniu santykiu...Gal bent taip kompensuotume nulinius veikeju tipazus ?
O bet taciau, kazkam nera svarbiau, kad ginklai butu butent tokie, kaip yra mate Gugleje ir Dicovery laidose. Butu idomu paklausti ju, ar laike rankose bent jau elemetaru AK-47. Turiu galvoje, kad Quake arba Call of Duty nesiskaito.
Trumpiau tariant, visas tas saudymas ir instruktazai yra butent ta filmo dalis, kai einu susitept sumustini arba atlikt kitus neisvengiamus reikalus.
Ideja nera beviltiska, cia greiciau uzrasai paciam sau, busimam kuriniui ar dar kam tik norit. Taciau, iki bent kiek perkamo igyvendinimo dar labai toli. Sunku is tiesu tobuleti, kai komentarai kartais buna tokie kompetetingai tragiski.
P.s. Valkai, nepyk, ale sitas tikrai siaip sau. Be to mane isprovokavo toli grazu ne tavo darbas.
Šiaip, kadais šitą tvarinuką rašiau dėl dviejų priežasčių. Jei rimtai, jų radosi daugiau, bet tiek jau to, palikim dvi. Pirma - buvo įdomu, kaip reaguos publika į perkrautą nesąmonėmis, specifine leksika ir nesuprantamais terminais tekstelį. Nesiginčysiu, kad "Daugiabitė inkubacija" tam turėjo įtakos. Ir nors redagavimo eigoje originalaus chaoso liko ne per daugiausiai, vis tik, manau, į tai bent kas nors turėjo atkreipti dėmesį. Antra - norėjau pasiklausyti vieno - kito asmens didaktikos, kai šis pastebės tokį įsiveržimą į jo mėgiamą sritį. Čia turbūt plačiau komentuoti nereikia =]
Bendrais buožais tiek, o dabar bandysiu kapsėt ant sąžinės pačiam Sebastianui. Pirma - prisimink, kad čia ne alternatyvi realybė, o ateitis. Taip taip. Ir jei kol kas dar niekas nesugalvojo P90 užtaisinėt bukanosėm kulkom, tam gali būt tik viena priežastis - šiuolaikinės techninės galimybės neleidžia iš to išpešti naudos. O tai toli gražu dar nereiškia, kad kada nors ateity padėtis nepasikeis. Lygiai taip pat nereiškia, kad kada nors niekas nesugalvos atgaivinti XM8 masinės gamybos - ypač imant domėn, koks tai perspektyvus ginklas. Ir net nebūtina užtaisinėt jį kažkuo beprotiškai egzotišku, kad po penkių pataikymų į juosmens sritį kartoninė žmogaus figūrėlė perlinktų.
Dėl kabučių lenkiu galvą, tiesiog neatkreipiau dėmesio. Kaip ir dėl apkabų, kadangi šis žodis pakankamai dažnai vartojamas neteisinga reikšme ir tapo tiesiog įprastas. Dabar tyčia įlindau į vikipediją ir pasitikslinau, kiek sveria Kordas. Pasirodo pakankamai mažai, kad nupūstų rankose jį laikantį nemokšą rembo, tačiau mano kuklia nuomone automobilio viduje atsirastų užtektinai patogių vietų, į kurias jį galima būtų įremti, norint tikėtis pakankamo stacionarumo. Ypač jei prieš šaudant užtenka proto atlenkti kojeles, kurios tikrai labai patgiai užsikabintų už sėdynės krašto ar panašiai. MACus lengvais pavadinau (tiksliau - veikėja pavadino) sąlyginai - juk prieš daugiašūvį granatsvaidį ar panašų daiktelį tie žaisliukai tikrai turėtų atrodyti lengvi. OTs'o irgi nepatarčiau su nieko painioti.
Kai kurias klaidas pripažįstu, dabar perskaičius tikrai taip naiviai nsukambėjo, kad pasidarė gėda.
Na, pažvelgiau aš pro optinį taikiklį...
Tikriausiai autorius bandė mane papirkti pačiais įvairiausiais ginklais.:] Nelabai sėkmingai. Na, bet apie viską nuo pradžių.
Kūrinio pavadinimas teigia, kad tai lyg ir turėtų būti dienoraštis. Vis dėl to, man tai labiau primena memuarus. Dienoraštyje informacija pateikiama kiek kitaip.
Nurodant pavadinimus, bent pirmą kartą reikėtų pateikti jį pilną. Pavyzdžiui, dabar aš važinėju 166. Spėju labai informatyvu? Lygiai tas pat ir su MP-5. Jei gerai prisimenu yra lygiai taip pat besivadinantis pistoletas. Būtent todėl pirmą kartą reikėtų brūkštelėti H&K MP-5.
Taip pat dėtuvė, o ne apkaba. Dėtuvė yra tokia dėžutė, kurioje sudėti šoviniai. Apkaba - paprastai skardinė plokštelė vienoje krūvoje laikanti kelis šovinius ir naudojama palengvinti dažniausiai šautuvo užtaisymą. Jei rasi nuotraukų, kuriose matosi kaip užtaisomas Mauser 98, Mosin - Nagan, SKS, suprasi apie ką kalbu.
šturminis šautuvas šturmo šautuvas.
Na, nekomentuosiu kaip XM8 vadina plačioji publika, nes už nenorminės kalbos vartojimą pas mane gali ateiti Žargonas.:] Dėl to pasaulinio naudojimo, drįstu pastebėti, kad jo programa jau nutraukta ir jis tobulinamas tik pačios H&K iniciatyva. Skirtas jis buvo tik JAV rinkai, berods kelis modelius pasičiupo ir anglai. Tačiau savo vyresniojo brolio G36 neaplenkė. Suprantu, kad kūrinys fantastinis, tačiau realių faktų taip pat nereikia užmiršti.;)
Laimei, tyčia jų dar neužtaisinėjau Instruktorė, kuri nežino elementarių naudojimosi ginklais taisyklių? Tokiu atveju keista, kaip ji sugebėjo išgyventi net 18 laidų...
Trys šūviai – ištykšta manekeno galva. Penki šūviai – ir kitas, perkirstas perpus, krenta žemėn. Specialiai pasitikrinau ar kalba tikrai sukasi apie tą patį ginklą. Tuomet ilgai mąsčiau kas ten per manekenai, kuriuos penkiomis kulkomis galima padalinti per pusę? Ar čia ginklo speciali versija, šaudanti .50BMG šovinukais?:]
Sekantis! – rikteliu <...> Per penkis sekančius užsiėmimus ne sekantis, o kitas.
sugniaužia nuleistuką nuspaudžia, naudos iš sugniaužimo būtų nelabai daug.:) Taip pat, dabar rekomenduotinas terminas yra gaiduko svirtelė. Apie tai gali pasiskaityti "Šiek tiek apie žudymo praktiką".
geležies gabalą suleisdamas po salvę bukanosių kulkų FN P90 neturėjo ir neturės bukanosių kulkų, nes tokio kalibro ginkle jos yra visiškai beprasmės.
OTs turėjai omenyje OC-02?
maloni dovanėlė: „Kord“ Kietas vaikinukas, kad su Kordu šaudo be stovo.:]
Miglė net išsitraukė savo mėgstamiausią "APS" Автоматический Пистолет Стечкина. Kabutės nereikalingos.
Miglė – du mėgstamus lengvus „MAC‘us“ Nagi, nagi, lengvus sakai? 2,84kg yra lengvas?:) Pabandyk du tokius lengvučius ilgiaus išlaikyti ištiestose rankose.:] Beje, MAC yra rašomas tikrai ne kabutėse, kaip ir JAV, KGB ir pan.
Kūrinį perskaičiau normaliai. Negaliu sakyti, kad buvo nuobodu, tačiau itin didelio susidomėjimo taip pat nejaučiau. Žinoma, buvo labai smalsu kokią nesąmonę apie ginklus leptelėsi.:]
Sveikintinas dalykas, kad veiksmo vieta - Lietuva. Gaila, kad tos Lietuvos yra labai mažai, tik keli pavadinimai.
Nors ir kovinė fantastika, tačiau kai kurie leptelėjimai yra neatleistini. Paskui gaunasi visokios anihiliacijos juodoju lazerio spinduliu.:] Kiek nuvilia tai, kad autorius nepasinaudojo tuo, ką turėjo po nosimi. Ne, ne ūsais, o žymiuoju gūglu. Taip buvo galima išvengti kai kurių klaidų.
Dar vienas trūkumas - kūrinyje aprašomi ginklai. Kiek žmonių iš karto suprato apie ką eina kalba? Pripažinsiu, kad man pačiam reikėjo pasitikslinti kas yra tas MM-1.:) Kaip manai kiek skaitytojų iš karto suprato kas yra PKM, APS, P90? Kaip manai kiek iš skaičiusiųjų nuėjo pagūglinti ir sužinoti kuo vis dėl to šaudėsi kūrinyje minimi personažai? Ginklas, kaip ir visa kita kūrinyje turi būti naudojamas pagrįstai. Daugeliu atveju užtenka paminėti, kad šaudė pistoletu ar kulkosvaidžiu. Jei jau nori konkretaus ginklo modelio, tuomet turi apie jį pasigraibyti informacijos. Ir noras naudoti konkretų ginklą turi būti pagrįstas. Jeigu girtas Petras nušaus kaimyną Joną, nes nepasidalins butelio, mums visiškai neįdomu ar buvo panaudotas Desert Eagle ar ČZ75. Tačiau jei Petras ilgai planuos nušauti kaimyną, kiekvieną dieną ardys ir teps dieduko, nuo antro pasaulinio karo užsilikusį TT, jau kita situacija.
Dar vienas geras dalykas neminint konkretaus ginklo - gauni mažiau velnių nuo manęs.;]
Jeigu gerai supratau, kursantai ruosiami kraupinti romius respublikos piliecius, idant anie savo ruoztu butu priversti lankytis toje pacioje teroro mokykloje. Verslas škias, skant uzburtas ratas, vdnsi...
Uz ne iki galo logiskai pagrista, bet nebloga ideja deciau 4.
Ispildyta, man pasirode atmestinai, bet gali buti, kad cia tik skonio reikalas, matote man mielesne Kubricko Odiseja, o ne, tarkim "Resident Evil" ar pan.
Ir vis dėlto man buvo įdomu skaityti, nes patiko idėja - piliečiai bijo išeiti į gatvę, o jei pasiryžta, jiems prireikia specialių kursų:) Tik pavadinimas "Gražinos dienoraštis" - čia gal labiau tiktų "užrašai" ar "pastabos".
Na man irgi atrodo, kad pirmieji komentarai savaip teisingi, bet tekstą skaityti visai neprailgo, parašyta sklandžiai, su humoru, daug veiksmo, tad ir visas kūrinys gavosi gyvas ir judrus.
Iš pradžių galvojau, kad čia tik gynybai ir mokina, todėl atrodė keista, kad savigynai reikia tiek visokiausių ginklų ir progresuojančių pratybų, tad pabaiga šitai savaip paaiškino, bet iki realumo, žinoma, pritrūko. O už smagų kūrinuką ir dar su šiokia tokia idėja tai dėkui:)
Valkai, užsikaifavai didaktiškai vardindamas ginklus ir pratybų eigą. O visa kita kur? Paskutiniai du sakiniai? Tai galėjai tada ir kūrinį du kartus trumpesnį padaryti, nes skaityti apie pratybas pabodo.
Skaičiau ir vis mąsčiau kaži kur jie taip mokomi turėtų keliauti:) Tai čia taip teroristus ruoš ateityje?
Nepasakyčiau, kad buvo labai įdomu. Neįdomu taip pat nebuvo. Tie visi ginklų pavadinimai man nieko nesako, tad nėjo susidaryt bendro įspūdžio. Net nežinau ar tokie tikrai egzistuoja, ar čia tavo išgalvoti:))
Vat, galvoju, kad vieno rimto dalyko jų mokyme tikrai pritrūko. Visi žinom, kad geriausias mokinys gali nušluot nuo žemės paviršiaus robotą (negyvą daiktą), bet jokiu būdu neįstengs nužudyt žmogaus (kalbančio, kvėpuojančio, verkiančio, rėkiančio ir t.t.). Tad visa paskutinė scena man kiek įtartina:) Gal aš kažką ne taip supratau?
Valkas
