Pievomis zigzagais (I/II)

“Sofijos filė“ – štai taip jis pavadintų šiaurės pašvaistę, jei reiškinys pereitų į suvokimo erdvę, taptų materija. Kiti ją vadino Aurora – saulės ir mėnulio sesė, tačiau jie klydo antropomorfizuodami, mat ši akis savo sodrybe traškanti spalva tegali būti apibūdinta kaip maistas. Juk pasisotinimo objektas, o ypač štai toks – visų orgazmų vedlys, Zazarui neiškels klausimų, kaip kad žmogus pasielgtų. Ši tūkstančių gražbylysčių nusipelniusi žalioji ugnis greičiau jau pati pabėgs, negu kad jums leis apsisukus nueiti. Todėl ir stebi, gėriesi netapdamas panpsichistu.
    Zazaras išsirinko vardą apgalvotai, tiksliau, pajaustai – liudydamas aštrumą ir kančią. Toks buvo vyro gyvenimas - petarda susprogdinto butelio šukė skriejusi į akies obuoly - į baltutėlį ašigalį. Sekant palyginimu, štai čia turėtų ištrykšti stiklakūnis. Nėabejokite, tai įvyko – Zazaras gelmėje tapo grubiai sužalotas, kai tik atvyko į ledo kraštą, tačiau ši žaizda – tai istorijos pabaiga. Pastaroji kaip ir visos pabaigos atriša rankas, o vėliau jas supančioja dar stipresnėmis grandinėmis, vis dėlto, kad suprastum tų pančių galybę, visų pirma, dera neskubant pereiti silpnesniųjų įveikos kelią.
    O pradžia buvo nelaukta ir, be abejo, neįsisąmoninta. Trys vyrai nešiojo sudžiuvusius bulvienojus į kaitrią liepsną, vis užmesdami šalimais pripjautų šiaudų. Karštu raudoniu švytintys pūkeliai sklaidėsi po pievą palydėdami dūmų kamuolius į bekraštę tolybę, o darbininkai vis krovė. Po keliolikos minučių, judesiai pradėjo minkštėti, jaunesnysis sustojęs pažvelgė į plieninį dangų, kur palengvėle plaukė suvirinimo siūlės – persidengiantys debesys. Vyresnieji – gyvenimo vidudienį perkopę broliai, susėdo ant žemės ir įsistebeilijo į energijos pliūpsnius. Perkaitusiose jaunėlio akyse įmantraus rašto pavidalu liepsna išraižė tėvo kadaise minėtus žodžius, kuriuos jis nejučiom įgarsino: „ Degančią ugnį, tekantį vandenį ir dirbantį žmogų galima stebėti be perstojo ir niekada neatsibos“. O tėvas, vienas tų vyrų, šyptelėjo ir pridūrė – „ Todėl padegėju būnama visą gyvenimą... “.
    Simonas tik įpusėdamas dvidešimtuosius metus suteikė sau naują vardą, tačiau dar būdamas aštuoniolikos, grįžęs iš keturis mėnesius trukusios kelionės po šiaurinę Afriką, pirmą kartą susirado apleistą namą, apipylė jį degiu skysčiu ir įžiebęs liepsną iškvietė gaisrinę. Visame šiame vyksme slypėjo savitas burtas ar žaismas, kurį vaikinas pynė vaizduotėje. Mintį apie žmogaus kūrybą, brandintą daugelį vaikystės metų, štai tom kaitriom akimirkom jis skleidė kaip žiedą. Simonas, tądien prisiminė lemtingąsias akimirkas prie laužo, o svarbiausia, nedidelę, tačiau suvokimą papildančią detalę: to trumpo pokalbio metu pilkuoju dangum jo akių periferijoje praskriejo paukštis. Vaikinas įsivaizdavo, kad tai erelis, galėjo tai būti ir šarka, tačiau jausmas apėmęs po šio prisiminimo buvo su niekuo nesupainiojamas – tai baimė. Visų pirma, žmogaus neįsisąmonintos galybės baimė, o kartu ir gamtos, kaip visumos, abejingumo baimė, kurias abi vis norėjosi plėtoti – įterpti į savo gelmes.
    „Viena idėja, šūsnis degtukų ir visiškas atsakomybės atmetimas“ – štai tokiu jaunatvišku šūksniu užsikrėtęs jis iškeliavo suvisam, tėvynę palikęs prisiminimams. Karčiu degėsiu jo rankos persismelkė per lėkusius metus, net ir keli lašeliai kraujo jas nuvilgė. Zazaras be abejo pradėjo jausti kaltę ir neilgai trukus, po antros aukos, kai jis netyčia padegė seną dirbtuvę, kurioje gyveno benamis, jis atsisakė tokio gyvenimo būdo. Vaikinas, o teisingiau trisdešimties metų vyras, įsidarbino spaustuvėje  ir prisilietęs prie rašto niekada jo nebepaliko, išmokęs maketuotojo meno jis patyrė savotišką virsmą iš vienadieniško, laikinumo žmogaus į amatininką.
    Vieną vasaros popietę kuždėdamasis su vieniša ramuma kvepiančiu oru Zazaras spoksojo į savo rankas ir bandė suprasti, kaip jos tapo tokios svetimos. Naudodamas kažkur išgirstos dainos rimą jis bandė sukurti eilėraštį apie nutolimą nuo savęs, tačiau niekas prasmingai nesirimavo su „atskalūnas“. Pietų pertrauka jau ėjo į pabaigą, kai pagaliau nustūmęs visa, kas dėjosi galvoje, jis suvalgė sumuštinį su kola ir lėtai išniūniavo visą minėtąją dainą. Štai taip Zazaras leisdavo laisvas minutes, dienas ir savaites – siekdamas nepasiekiamo, atmesdamas išbaigtumą. Skeptiškumo jam netrūko, jo paties nuomone širdį slegiantis stygius slypėjo troškime tikėti, tačiau Zazaras niekaip negalėjo surasti, kuo.
    Dar tais pat metais jis pradėjo lankyti benamių prieglaudą. Papildomas darbas nebuvo sunkus, o užpildydavo nemažai kasdienybės, kuri ne tiek skausmingai, kiek erzinančiai slėgė. Tūkstančiams metų egzistencijos pasmerkto, koše apdrabstyto, plastikinio stalo klibėjimas, ant kurio Zazaras kraudavo vienkartines lėkštutes su maistu, savotiškai atstodavo lopšinę prieš miegą. Mat iš tiesų net sapnai palaksčius po vargetų virtuvę būdavo pilnesni išminties. Visa aplinka ten turėjo savotišką maitinantį poveikį, lyg giedro dangaus stebėjimas naktį, kai pajunti iš Heros krūtinės ištryškusio paukščių tako saldumą. Tada net tramvajaus dunksėjimas, pakeliui namo, lieja tave energija pro palaidai drebantį kūną.
    Tramvajus visai kaip laidotuvės – keleiviai visi plasnoja kažkur mintyse, o mašinistas taip ir netampa aktualus – Štai ką kartą mąstė Zazaras grįždamas į savo vieno kambario butą. Tačiau tas vakaras – tai įvykis, keistenybė, kuri tuo metu niekuo neužgožia dienos vyksmo, bet vienintelė pasilieka atmintyje. Tada šalimais pasirodė pažįstamas veidas, užplūdo prisiminimas ir jau netrukus prasidėjo vyro ir moters pašnekesio scena. Ji – senos karštųjų kraštų klajonės draugė, plūstanti minkštu prisiminimu apie rankoje laikomą svylantį kūną – išmetė šypseną ir paklausė apie sėkmę. Jis žavėjosi, raudo ir kartu susenusiomis akimis spoksojo į orą, kalba buvo visai formali, tačiau slėpininga. Jiedu suvokė, kad pokalbis kažkodėl turėtų būti pratęstas ne dabar, o kitą kart.
    Praėjus savaitei po netikėto susitikimo jiedu valgė kriaušinius ledus ant upės kranto, netoli jo pamiltos darbo vietos, kvepiančios neuždžiūvusiu rašalu. Kaip kad anądien, kuriant eilėraštį, vyras bandė sugalvoti ką nors prasminga, kas galėtų sudominti nepažįstamą pažįstamąją. Tačiau ratu sukosi vienintelė atsibodusi idėja apie nežmonišką svarbą to, ką jis ruošiasi pasakyti, ką apskritai sako ir daro kiekvieną momentą. Jie ilgai tylėjo. Kai moteris pradėjo šnekėti apie praeitį, žodžiai nepageidaudami dėmesio liejos bereikšmiškai ir atsikartojančiai kaip blyksintys vandens raibuliai. Tai kažkuo priminė pilkąjį dangų, kuris Zazarui tapęs visos praeities simboliu, neleido jam tądien tapti žemišku. Neleido įsiliepsnoti ir naujam romanui ar draugystei.
    Vis dėlto bendravimas nenutrūko, tapo savotiška tradicija. Glorija, toks buvo moters vardas, lankydavo Zazarą pietų pertraukų metu ir, švelniai niūniuodama apie savo kasdienybe tampantį gyvenimą, sukdavo plaukų sruogas mažuoju piršteliu. Ji, pati nežinodama, erzindavo vyrą vadindama jį Simonu ir, tik nujausdama, liūdindavo, kai mąstydavo apie apsistojimą vienoje vietoje visam laikui. Tai anaiptol ne dėl to, kad Zazaras jos nemėgo, ji kažkaip savotiškai tapo jam brangi, tačiau jos nuobodybe tampantis gyvenimas turėjo keistis. Taip, turėjo, nes dar net Simoniškoje minčių tekmėje susiformavo nuojauta, kad kai kuriems tiesiog verta niekada nesustoti.