Balta atmintis

Jau vakaras.
Eikim, miela. -
Jai ašaros skruostais pabiro.
Tyla, kaip kiečiausia uola,
pripildyta liūdesio tyro.

Jau laipioja mėnuo stogais,
pavasaris miega pašlaitėj.
Nubraukus ašaras pirštais ilgais
nubėgo nuo kapo mergaitė.

Kapai - tai daugybė stočių -
gyvenimai mūsų perdegę.
Gal ir jiems aš skolingas - jaučiu,
kai širdis akmeniu slegia.