rašyk.lt: Kūriniai / Eiliuotoja / Tėviškė

Dažnai aš nukeliauju mintimis
Vaikystės rojun, kur buvau laiminga.
Aplink žvelgiu liūdnomis akimis,
Žvilgsniu vis ieškau to, kas jau pradingo.

Rasotas pievas išbraidžiau basa
Prie upės vingio, šulinio su svirtim.
Ten sena klėtis ir troba sena
Ir kibiras nuo rentinio nuvirtęs...
.......................................................
Rytais ant smilgų vėl žibės rasa,
Bet niekas neišmins žolėj brydės -
Mamos skarelė nešmėžuos balta,
Palangėje jurginai nežydės.

Per šienapjūtę žilas mano tėtis
Rytais jau niekad dalgio nebeplaks.
Neberymos čionai grėblys prie klėties -
Lemtis abiems pasakė: „Jau pakaks! “

Suklups kieme seni klevai šakoti,
Sugrius mane vaikystėn vedę tiltai.
Neleisiu sau skaudžiu balsu raudoti -
Širdy ilgai nešiosiuos mažą viltį...

Blogas komentaras Rodyti?

2009-12-20 16:09

juozupukas

Ir eilėraštį pervardinti: "Tave kaip viltį". Gal geriau parašyti, nes jau banalybe tapo rašyti apie tėviškę, bet tik ne apie neišmylėtus tėviškėnus?
Nors ir aš būtinai rašau:O TĖVIŠKE!

O mano tėviške, tu stovi,
Paskendus sode dideliam
Ir sirpsta vaisiai ten raudoni,
Agrastai divone žaliam.

O mano tėviškėje pilna
Dangaus skaidraus – tikra dausa!
Supuoja ežerėlio vilnį,
Sukritusi žvaigždžių šviesa.

O mano tėviškę vis saugo
Vienmetė liepa su manim.
Mamos darželis tik neauga,
Nėra takelio šulinin.

O mano tėviškėj kalvotoj
Jau girnų nesuka sparnai,
Juos sukapojo donkichotai,
Su įniršiu, lyg vanagai.

Prie mano tėviškės dar liko,
Vaikystės draugas ir griova; –
Basoms mūs kojoms susitikus,
Džiaugsmus dalino ganiava.

O tėviške, tu visgi stovi,
Dar žydi divonai žali…
Tu visada buvai šventove,
Kur mes užaugom dideli.
Kitas strofas pervardinčiau tik man būdingais įaizdžiais. Bet šito nereikia. Čia aš tarp kitko. Jumis džiaugiuosi.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2009-12-20 15:25

juozupukas

Ir rašant eilėraščius, aš ir iš savęs reikalauju (bet tik kad nevisada pavyksta), ir atsiremiant gyvenime daugiausia į realybę, atrenkami svariausi rožančiuje slypintys karoliai. Aš iš šito vėrinio atsirinkau tik paskutinę globiančią ir skatinančią paskutinę strofą:Suklups kieme seni klevai šakoti (o gal skaroti), Sugrius mane vaikystėn vedę tiltai, neleisiu sau skaudžiu balsu raudoti - Širdy ilgai nešiosiuos mažą viltį..." ir parašyčiau taip:
Suklups kieme seni klevai skaroti,
Sugrius vaikystėn vedę tiltai,
Neleisiu sau raudų garsais raudoti -
Širdy nešuos Tave kaip Viltį...
Juk turi pakakti nostalgijos paskutinėje strofoje. Mes niekados nesugebėsime ir gal neverta apraudoti praeities ir dar neaišku ar ją būtina apverkti? Nejaugi pas milijardus gyvenusių ji buvo kitokia? Nejaugi ji buvo kitokia?..
O emocijos geros... man patiko...

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2009-10-28 18:23