Vargas visur yra vargas (juodraštis)

Paryžiaus metro gaudė kaip galingas, nematomoje vietoje paslėptas mechanizmas, kaip ir visas miestas su nenutrūkstamu šurmulingu gyvenimu. Traukiniai dundėjo, klegėjo, sustodami tarsi žviegė. Šmėsčiojo stotys, pervažos, upė, tiltai.

Traukinys, kuriuo važiavome, tarsi išbėgdavo trumpam pasižvalgyti į gryną orą ir vėl slėpdavosi požemyje. Tą popietę keleivių buvo ypač daug. Beveik kiekvienoje stotyje išlipdavo tik keli, o įsigrūsdavo į vagoną visa minia. Paskutiniam alkūnėmis iriantis prie durų, jos automatiškai trenkdavosi kartais priverdamos drabužius ir vėl staiga atsidarydamos, tarsi atsiprašinėdamos, kad kažką netyčia prispaudė. Savaitgalis darė savo: dauguma skubėjo į centrą pasižmonėti – savęs parodyti ir į kitus pasižiūrėti, paklaidžioti po Eliziejaus laukus, pakilti į Eifelį, atidžiai apžiūrėti nors vieną Luvro salę, pastovėti ant Monmartro kalvos, paganyti akis dailininkų darbų margumyne, grožėtis gatvės žonglieriais ir modernaus šokio atlikėjais.

Mūsų keliautojų grupelė spietėsi vagono kampe ir laukė, kol bus paskelbta reikalinga stotis. Skubėjome išlipti, nes traukinys stabteldavo kelioms sekundėms, o durys darinėjosi automatiškai: traukinys nelauks vėluojančių ar šiaip kokių žioplių. Požemine perėja skubėjome prie laiptų į miestą.
Rudens rytas dar nebuvo šaltas, bet kiek miglotas, lyg gamta būtų susiruošusi lyti. Staiga ant laiptų pamačiau sėdinčią liesutę nenusakomo amžiaus moteriškę su vaiku ant kelių. Veidas jos buvo taisyklingos formos, lygus, baltas su natūraliai rausvomis lūpomis ir karštligiškai degančiomis juodomis lyg žiburys akimis. Tos akys buvo tokios išraiškingai liūdnos ir didelės, kad atrodė lyg veide nieko daugiau ir nebūtų. Ji laikė ištiestą ranką su viltimi gaudydama praeivių žvilgsnius ir atkakliai tylėdama. Jos žvilgsnis tarsi prašė: „Nepraeikit pro mūsų vargą. “ Atkišta ranka kiek virpėjo, o iš akių ant vaiko rankos krito mažos ašaros, kurias vaikelis tarsi žaisdamas braukė piršteliu tai į vieną, tai į kitą pusę. Kai jų daugiau prikapsėdavo ant pilkos languotos, beveik salomėjiškos suknelės, ji pati supurtydavo savo skreitą.
„Paryžiaus madona, – nejučia pagalvojau. – Galėtų būti tobula manekenė. “

Spalvinga minia skubėjo pro šalį: monetos į atkištą delną beveik nebyrėjo. Atrodytų, kad niekas tokioje vietoje nesitikėjo bado ar vargo ištiktos moteriškės lyg kokio keisto laikinumo ar gyvenimo netikrumo. Buvo neįtikėtina, kad taip gali būti, kad vargšų gali pasitaikyti tokiame gražiame ir jaukiame Paryžiaus senamiestyje, kur žmonės plaukė minioje orūs, tvarkingi, išdidūs ir tarsi viskuo aprūpinti.

Ilgai galvojau, ką man priminė šitas tobulai gražus veidas. Gal Karmen iš operos, gal madoną iš paveikslo su šventaisiais, gal Lietuvos kaimo moterį, prispaustą vargų ir ujamą vyro. Gal gal gal... Daugybė žodžių, išreiškiančių abejonę, aidėjo ausyse ir liko kaip niekada neatsakytas klausimas. Vargas visur yra vargas ir jo akys visada yra didžiulės – ne tik per visą kenčiančiojo veidą, bet ir per visą planetą.