Sielos ligoninės priimamajame

Vakar, vienoje iš sostinės gatvių, sutikau sergantį žmogų. Ne, jo nekrėtė šaltis, jam nelaužė kaulų, netgi nevargino sloga ar kosulys. Ir akys neatrodė pavargusios. Tik apmirusios, stebeilijo į mane, tiksliau, į mano siluetą, blausiame prigesusių gatvės šviestuvų prieglobstyje. Sutiktasis man nieko nesakė. Tiesiog sekė praeivius, žvilgčiojo į dangų, išsigandęs svirduliavo nuo vienos gatvių grindinio plytelės ant kitos.       
  Turbūt jo sielai skauda, - mintyse paskelbiau diagnozę. Galbūt, jis kas dieną gyvena tikėdamasis išgelbėti savo gyvenimą, arba tai, kas iš jo liko, iš apokalipsės arba paskutiniojo teismo gniaužtų.  Kuo jis gali sau padėti, jei pats nebėra savo gyvenimo šeimininkas? Paleido gyvenimą “ganytis”, ir nė neketina jo pririšti grandine. O kam? Juk laisvė – viena iš gyvenino privilegijų. Tačiau tokia laisvė išbarsto gyvenimo pilnatvę tiems, kurie to neverti. Todėl vienintelis kelias – tikėti tuo, kad JO siela serga ne todėl, kad to nori Dievas, ar bala žino kas. Juk ir jis to nenori. Tiesiog JO siela pavargusi nuo siekio valdyti/kentėti/kankinti (s). Pavargusi nuo svajonių/abejonių/iliuzijų. Kur jis galėtų nusipirkti vaistų sielai, - pagalvojau. Antibiotikų? Maisto papildų?
    Gatvėje tas žmogus vis dar šmirinėja, kažko ieško, klausia. Gąsdina praeivius tomis apmirusiomis akimis. Bet juk jo siela serga, žmonės! Kaip norėtųsi, kad už kampo jis rastų vaistinę, parduodančią vaistus sielai gydyti. Be siuntimo. Be recepto.
    Toje vaistinėje būtų atsiskaitoma šypsenomis. Sergančiai sielai nusišypsoti sunkiausia. Juk pasaulis atrodo juodas, blyškus. Žmonės panašūs į marionetes. Aplinka – į sceną. Ir apgriuvusios teatro kolonas, remiančias griūvantį vidinio “aš” pasaulėlį.

----------
Paskutiniojo teismo diena.
Aš tikiu – JIS JAM bus gailestingas.