šešios taisyklės

Užmerkti akis nesunku. Vokai nuslysta akies obuolio paviršiumi ir užsiveria, kaip perlą sauganti kriauklė. Tu atsiduri tamsos prieglobstyje. Tačiau ši tamsa nėra dar pilna. Tarsi zigzagai lenda šviesos srautai pro tavo sumerktus vokus. Tarsi šaukia, atmerk akis, nes tiek daug vyksta tau nematant. Ir tu nori atverti akis, tačiau šviesos kirminėliai kaip sapno atminimai žaidžia tavo akyse.
Atsibudęs giliausioje tamsoje niekada negali būti tikras ar vis dėlto pabudai, ar visgi dar miegi ir sapnuoji tamsą. O gal tu tiesiog apakai, tavo gebėjimas regėti išsisklaidė lyg dūmas? Tačiau galbūt pabudai tiesiog visiškoje tamsoje. Pirmapradėje tamsoje, kurią sunku vėl rasti vaizdų ir garsų pasaulyje.
Jausdamas kietą akmens paviršių nusitembi. Juk žinai, kad tavo namuose nėra šalčiu padengtų akmens luitų. Kurie degina tavo odą kiekvienu prisilietimu. Ir taip tu žinai, kad nebesi namuose.
„Labas rytas“ sušnibžda tavo lūpos. Iš gilaus įpročio iškilę žodžiai. Akyse toliau aktyviai gyvena tamsa. Nesi vis dar tikras ar ji tik akyse ar tamsa tave apgaubia, kaip mylimoji.
Rankų, nugaros, pilvo raumenys įstempia kuomet pabandai ir sėkmingai atsisėdi. Šaltis ir toliau skverbiasi link kaulų. Nori žinoti, kur tu esi, tačiau klausti nėra ko, o gal ir nėra prasmės. Tu žinai, kad turi priimti situaciją kokia ji yra dabar. Tavo mokymai buvo šioje stadijoje. Gideonas sakė, kad greit išmoksi, kaip priimti situacijas tokias kokios jos yra. Nebandysi aiškintis, gintis, kovoti, prieštarauti, maldauti. Tu priimsi ją ir džiaugsiesi ja. Tarsi vaikas nauju žaislu.
„Nekovok ir priimk“. Sušnabžda tavo lūpos penktą tiesą. Žinojimas, kad tai tik mokymų dalis, padeda tau atsipalaiduoti. Kvėpuoji lėtai ir jauti, kaip nematomi garų debesėliai išplaukia iš tavo plaučių. Pabandai atsistoti.
Kojos sulinksta ir praslysta lediniu paviršiumi arčiau tavęs. Jauti purvinas pėdas atsitrenkiančias į šlaunis. Pirštai įsirežia į plyteles ir daugybę raumenų, sausgyslių ir kaulų dirba kartu, kad tu pakiltum. Kai pagaliau atsistoji, pajauti skausmą pakaušyje. Pagaliau supranti kaip šiame kambaryje, bent jau spėji tai, tu atsidūrei. Net nieko nematydamas jauti, kad kambarys didžiulis.
Tikriausiai aidas, kurio beveik nėra, tau pasufleruoja šią mintį. Žengi kelis žingsnius mosuodamas rankomis prieš save. Nekalbi, nes jauti, kad žodžiai nepridera šioje situacijoje. Vos už kelių žingnių tavo pėdos sušunka iš džiaugsmo, pajutusios šiltą kailinį kilimą. Ir neskubėdamos mėgaujasi šia netikėtai atrasta šiluma. Tačiau tu žygiuoji toliau. Tiesiai, tiesiai vis žengi. Tavo žingsniai nesvyruoja. Tu ramus. Žinojimas yra pranašumas. Tai tik dar viena pamoka. Mokytojas mėgsta tave išvesti iš pusiausvyros. Mėgsta nustebinti. Ir galiausiai jo pokštai nustoja stebinti. Jo ekscentriška asmenybė tampa kasdieniška. Suvoki, kad pagaliau gali priimti situaciją tokią, kokia ji yra. Didžiuojasi savimi, kad nepradėjai panikuoti šioje vietoje. Šioje situacijoje. Tavo savimeilė yra paglostoma. Ir tu nusijuoki šiame kambaryje. Tarsi karalius laimėjęs mūšį prieš save.
Ir kai tu nurimsti ir jautiesi pergalingas. Mokytojo žodžiai išplaukia iš pasąmonės gelmių: „Negi galvoji, kad viskas taip paprasta“. Ir su tais žaidžiais ramybė kurią tu turi išgaruoja. Tarsi garas, tarsi dūmas. Ir baimė valso žingniu įžygiuoja į tavo sielą.
Negali parodyti savo sutrikimo. Savo abejonių. Vėl kartoji sau, čia tik tamsa ir nieko daugiau. Tačiau žinai, kad tamsa čia ne tokia. Ji primena kažką ką tu seniau regėjai, matei. Ir tada supranti.
Tuk tuk. Beldimas į grindis. Mokytojo lazda atsitrenkia ritmingai. Ir tu nori sušukti ne, prašau ne. Tačiau beldimas grąžina suvokimą, kurio tu nenori ir niekada nenorėjai. Viskas susideda į savo vietas. Guzas galvoje, tiesiog paslydimas ant šlapių grindų. O, čia...
„Tai pabudai? „
Žodžiai, kurie tave sunaikina. Žinojimas, kuris verčia tave raudoti. Ir ašaros rieda iš tamsos tavo skruostu. Pajunti, kaip pypteli spaudžiamas mygtukas ir žaliuzės pajuda. Ir saulės šviesa nudegina tavo odą. O tamsa lieka su tavimi.
„Ketvirta taisyklė: Nepanikuok“ Pakartoja tas gergždžiantis balsas ir tave perveria kiaurai. Ir tu klūpi ant kelių, ir verki. Nes pirmąkart buvai patikėjęs neįmanomu.
Penkta taisyklė: Nekovok ir priimk. Ir tu supranti, kad čia kovoti nebėra prasmės, nes kova jau pralaimėta.