Grįžimas

Tyla didžiulė. Namai, medžiai miega
ir blykčioja lašai, iš žalio tvenkinio...
Nešiau giles į tavo mišką,
žmonių ir saulės šventę.

Laukinės antys praskrenda,
ir mūsų meilė praskrenda,
ir lyg šešėlis koks -
pavargęs kelias, takas.
Nubunda, geltonas spalio mėnuo
tarsi nutylėjimas,
nuplaukia - mūsų baltaveidis vakaras.

Balkšva šviesa įsivelia į plaukus.
Neuždaryk balkono - jis dar gyvas.
Jurginų galvos jau nupjautos,
tegu ramybėj guli
tuščias spalio negatyvas.

Uždėk man ant pečių,
sunkius granito kalnus,
nakties garsais ir lietumi,
mums pasirodyk,
kada balti sapnai iš miego kelias
ir vienmarškiniai vaikšto sodais.

Ir beldžiasi į širdis, sielas -
į mirtį panaši vienatvė,
ir krinta obuoliai, ir akys prisiminti ima.
Laukinės antys,
lekiančios be klyksmo - naktys,
tokia sunki tyla
ir kaip akmuo - sunkus grįžimas...