Pokalbiai ant bedugnės krašto (2)

Antros dalies įvadas

Ieškodamas, kaip galima protingai apibūdinti mirtį, radau visai patenkinamą Marko Aurelijaus apibendrinimą: „ji yra suirimas, jeigu [viskas susideda] iš atomų; o jeigu viskas yra vieninga, tai [mirtis] yra arba užgesimas, arba pasikeitimas“*. Tai kaipgi čia yra iš tikrųjų?..
Ką reiškia žodis „mirtis“? Greičiausiai reikėtų kalbėti apie įvairias reikšmes: fizinę, dvasinę, protinę mirtį. Po šituo žodžiu slypi daug baimės ir ašarų, nepaisant to, kad dar prieš du tūkstančius metų tiek minėtas imperatorius, tiek kiti stoikai bandė žmones išmokyti nepasiduoti jausmams. Nepavyko...
Rodos, yra ir kita, nežodinė, mirties pusė. Juk žodžiai rūpi tik gyviesiems. Esu įsitikinęs, kad mirtinai sergantis ligonis, suprantantis, jog po kelių minučių iškeliaus anapus, mažiausiai rūpinasi, kaip tiksliai išreikšti tai, ką dabar jaučia, ir pelnyti pomirtinę šlovę už neįkainojamus užrašus šitokia tema. Juk išties nežinome, ką jaučia žmogus, atsidūręs priešais slenkstį už kurio... nebūtis, amžinybė, rojus ar pragaras, o tiesą sakant, už kurio visiška nežinomybė. Bet kokie žodžiai tampa beprasmiai, netikiu, kad kokioje nors kalboje galima „šitai“ kaip nors pavadinti.
Vis dėlto nenuvertinkime savęs. Žmonės išradingi. Suteikėme jai giltinės vardą. Apvilkome ilgu juodu apsiaustu ir įdavėme į kaulinį delną dalgį. Primena siaubo filmo personažą, kur žudikas gainiojasi mus po tamsius skersgatvius, netgi įsibrauna į namus, saugiausiai atrodančią vietą, ir kėsinasi atimti brangiausią turtą, mūsų gyvybę. Ar dėl to mirtis tapo baisesnė? Gal atvirkščiai – labiausiai bijome to, ko nesuprantame ir nesugebame įsivaizduoti, o suteikę aiškų pavidalą tariame ją šiek tiek pažinę.

Tačiau grįžkime prie istorijos

Vaikinas, kuriam suteikėme garbingą „filosofo“ pravardę kalbėjo toliau:
- Tai koks ten sakei tavo vardas? H? Keistas kažkoks...
- O koks tavo?
- Vadink mane N.
- Bet tai nėra tavo tikras vardas?
- Ne, aš jį pasikeičiau. Argi didelis skirtumas, jei ir pasakyčiau, kaip mane pavadino tėvai...
- Man tai svarbu.
- Ech, - pakratė galvą ir tęsė, - viskam norime turėti po vardą: ne tik sau, ir šuniukui, ir karvytei, medžiui ar akmeniui. Po to pašaukiame „Brisiau, Brisiau, ateik! “ ir jis atbėga, „Va koks protingas mano Brisius“ giriamės kaimynams, draugams, o jei nėra kam, tai ir patys save pagiriame „Kaip gerai išmokinau! “. Viskas dėl to – apgaudinėjame save. Kol Brisius ateina, tol jis geras, o kai pasensta ir apkursta... pakeičiame jį jaunuoju Reksu.
- Sakai, esame tiktai egoistai, savimylos?
- Va, va! Apie tai ir kalbu - tu nori ant visko užklijuoti po etiketę. Velniop tai! Aš kartais kalbu ir tiek, jau po kelių minučių pamirštu, ką prieš tai pasakiau, ir galiu net pradėti kalbėt ką nors priešingo.
- Tai kaip gali tikėtis, kad žmonės tave supras?
- Ką jie išvis supranta?! – toliau karščiavosi N., - pažiūrėk, argi jie patys elgiasi ne taip pat, kaip ir aš, ką? Vieną akimirką gali prisiekti, kad neišgers nei lašo, o vakare parsviruoja ir krenta lovon kaip negyvas. Bet čia nieko blogo, ar ne? Tik nekaltas melas. Netgi ne melas, juk vėliau vėl prisiekinės, kad jis „tik šiaip“ pasakė, kad abu suprato, jog kalba nerimtai, be to, ne tiek daug ir išgėrė, tik paragavo, „O kad būtum mačius Albiną – galiu prisiekt, net iki namų nepriėjo, nunešėm“. Tai ką, manai man rūpi, ar suprasi, ką kalbu, ar ne. Gyvenu dėl savęs – taip pat ruošiuosi ir mirti.
Paskutiniai žodžiai vėl priminė, kokia šiandien diena. H. nuleido galvą žemyn ir prakalbo tik po kurio laiko.
- Turbūt dažnai čia sėdi, žiūri į šią bedugnę, įsivaizduoji, kaip visi žmonės nugarma į ją...
- Panašiai, - atsikvėpė N., rodos, jį kiek nuvargino prasiveržusios emocijos.
- Įsivaizduoju tokius kaip tu, - visgi jam vėl panoro kaip nors įžeisti atvykėlį.
- Bet štai aš pasirodžiau, o tu nieko nedarai, juk tuojau pat galėtum nustumti mane žemyn, - H. balsas nuskambėjo keistai, be to, jis net nepažvelgė į N.
- Nesiruošiu teptis rankų.
- O liežuvio, kuris kalba paklydusio proto tiesas? Ar tu tiki kuo nors, N.?
- Kas tu? Mano sąžinė? – N. nusijuokė, - mano protas sugedęs, prasmirdęs kaip supuvę kiaušiniai, šitai nori pasakyti? Turiu tau naujieną – girdėjau tai šimtus kartų, ir ne iš tėvų, mokytojų, o iš savęs paties, iš to paties pašvinkusio proto. Juokiuosi pats iš savęs lygiai taip pat kaip ir iš visų kitų. Žinai, kodėl? Nes visi mes įsivaizduojame, kad sėdime ant aukšto kalno ir matome visus labai gerai, ir jie mums atrodo tokie mažučiai, tokie naivūs ir kvaili. Bet mes tik save matome, nieko daugiau. Nes ant kalno daugiau nieko nėra, tik aš. Todėl niekaip nesuprantu, kas tu ir iš kur atsiradai prie šitos bedugnės?! – nebeišsėdėjęs vietoje N. atsistojo ir apsisukęs paėjo kelis žingsnius šalin.

Užbaigiant antrąją dalį

„Įeina nepakviesta ir net nepasibeldusi. Ji neklausys priekaištų, jog atėjo per anksti, kad esate užsiėmęs labai svarbiais ir neatidėliotinais reikalais. Pabėgti nepavyks, nes ji jau jūsų viduje. Tiktai apsidairę aplink suprasite, jog dar yra laiko palaistyti gėles, paglostyti po kojomis snaudžiantį ištikimąjį šunį, tarti keletą žodžių šalia sėdintiems artimiesiems: „Saulė jau leidžiasi, bet ryt vėl nušvis. Prigulsiu trumpam, tik tu geriau nežadink, jei užmigsiu. “
-----
*citata iš Marko Aurelijaus „Sau pačiam”, 7 knyga, 32 skirsnis