Žvaigždžių vienaragis

Aš stoviu išdidus, pakėlęs galvą ir žvelgiu toli toli ten, kur niekas negali užmatyti. Jaučiu kaip kūną dabina švelnios, auksinės, spindinčios žvaigždės taip, kaip ryte žemę nukloja rasa. Mano karčius ir uodegą kedena tylus, slaptingas žvaigždžių vėjas, glosto mane ir myluoja. O aš stoviu toks patenkintas, tarp savo kosminių ūkų, ir žiūriu į ramiai, tykiai snūduriuojantį pasaulį po mano kojomis. Jis nemiega – jau seniai žemės pasaulis užmiršo ką reiškia miegoti, bet manęs tai nejaudina. Aš žinau, kad kažkur žemai, viename iš tų, dabar tokių mažų, betoninių dėžučių gyvena tas, pas kurį šiąnakt man lemta apsilankyti. Aš taip nenoriu leistis iš šitų širdžiai mielų žvaigždėtų aukštumų į šaltą ir niūrią žemę, bet tai mano pareiga.

Tyliai sužvengiu. Stipriau pūsteli žvaigždžių vėjas, nunešdamas mano šauksmą tolyn. Romiomis akimis stebiu kaip išgirdusios mano įsakymą ima plušti mažosios dangaus akutės, pamažu verpdamos auksu puoštą ir Visatos ašarom nusagstytą taką į žemę. Matau kaip jis tįsta žemyn, raitydamasis ir blizgėdamas visomis stebuklingomis kosmoso spalvomis. Ir kai tako galas pasiekia būtent tą namą, į kurį turiu nukakti, žengiu žingsnį ant jo. Į šalis pabyra smulkus, auksinis lietus ir ištykšta net ant mano lygaus dulsvai mėlyno kailio. Tolumoje žėruoja neįprastai raudonas mėnuo, ir jo blanki šviesa juokdamasi atšokusi nuo mano rago siautulingai nulekia kartu su vėju.

Žengiu...

Didžiosios Akys pavydžiai stebi mane kaukšintį žvaigždžių megztu taku. Ir nors apsimetu nepastebįs, bet lygiai taip pat akylai aš žiūriu į jas. Nukreipiu žvilgsnį į žemę tik tada, kai atsiduriu visai čia pat jos paviršiaus. Pagalvoju, kaip turėčiau atrodyti naktinėjantiems: didžiulis, kosminiai mėlynas ūkų vienaragis, nusagstytas žvaigždžių aukso dulkėm ir paskui save paliekantis žibantį pėdsaką, žengiantis iš paties tamsaus, nakties dangaus kupolo.

Man tai nerūpi...

Atsistoju vidury kambario. Bijau net pajudėti, kad išdavikiškos kanopos nekaukštelėtų į grindis ir nepažadintų to, pas ką atėjau. Kaip man patinka žiūrėti kaip jie miega, kaip vartosi lovose ir kažką kalba sapnuose. Tada būnu toks laimingas, nes žinau, jog dar kažkam esu reikalingas, dar kažkas žavisi mano sukurtais sapnais, kuriuos pasiunčiu į žemę kartu su nuostabiausiu gamtos reiškiniu – lietumi. Kaip man patinka Lietus! Mėgstu šuoliuoti dangumi kai iš jo taip gausiai krenta gaivališkas lietus. Jis sugeba atgaivinti net jau esantį prie mirties! Jis visados prikelia merdėjančią mano dvasią...

Galiausiai lovoje gulintysis neramiai pasimuisto, atsisėda ir pasitrina akis. Išplėtęs jas, įsmeigia tiesiai į mane. Jaučiu kaip pamažu auga jo baimė, sumišusi su netikėjimu. Reikia kažką daryti...
- Sveikas, - sakau jam savo gražiu, dainingu, kosmoso toliais dvelkiančiu balsu.
- Kas tu toks? – klausia, bet skubiai papurto galvą lyg vydamas sapnus šalin, - nesvarbu, tu vis tiek neegzistuoji...
Šitie žodžiai smeigia kaip durklas į mano jautrią širdį. Apima toks netikrumas, kad galutinai užsispiriu ir nusprendžiu parodyt šitam berniukui, kad esu. Išriečiu sprandą ir neramiai pakapstau koja.
- Eime, - pakviečiu iššokdamas pro langą ant žvaigždėto tako.
- Kur? – nedrąsiai užklausia jis.
- Ten, kur dar nė vienas žemės padaras nėra įkėlęs kojos.
- O... o... kodėl?
- Noriu parodyt. Eime.
Jis išlipa iš lovos ir prieina prie lango. Žvilgteli žemyn ir vėl atsitraukia.
- Nebijok, aš taip pat neskraidau, - matau kad tai nepadrąsino jaunojo keliautojo. – Na, gerai, lipk man ant nugaros.
Prikaukšiu prie lango ir leidžiu jam užlipti ant nugaros. Jaučiu kaip virpa iš baimės, tačiau nežinau kaip reikia nuraminti. Nieko netaręs, lėtai, tvirtais žingsniais nužingsniuoju atgal į dangų. Berniukas nervingai įsikimba į žėručiais nusagstytus karčius ir išplėtęs akis dairosi aplink. Žvilgteliu į jį ir garsiai sužvengiu, o tada pasileidžiu visu greičiu pirmyn. Iš po kanopų skyla žaibai ir griausmingai dunda į žemę...

Pasiekęs tikslą sustoju, pasipurtau kiek. Nesmagu šuoliuoti kai ant kupros nešu naštą. Jaučiu, berniukas persigandęs, bet greit nurimsta, apsidairęs ir pamatęs į kokią vietą aš jį atnešiau.

Stovim žalioje, vešlioje pievutėje. Šalia paslaptingos miglos apgaubti stūkso galingi, susiraukę kalnai – tankiais, žaliais miškais apaugę senukai. Iš jų krinta tyri ir skaidrūs it krištolas kriokliai, apačioje jungiasi į vieną, siautulingą upę ir teka, neša savo vandenis per gražų, pilną gėlių, nusagstytą linksmomis, ryškiomis jų šypsenomis, slėnį. Virš vandens plevena pulkas baltų paukščių, jie leidžiasi ir kyla kartu su mirgančiais vandens purslais. Oras persisunkęs svaiginančiais, saldžiais kvapais. Ir verpia margaspalviai drugiai tą neapsakomą, nuostabų, ne kiekvienam suprantamą kvapų raizginį... O virš viso slėnio žiba ir mainosi spalvomis nepaprasta vaivorykštė. Šalia vandens vaikštinėja nežemiško grožio balta vienaragė su auksiniu ragu, o prie jos glaustosi mielas jauniklis, ilgomis, laibomis ir vis dar drebančiomis kojomis.
- Tai Dangaus Vienaragių slėnis, - tariu aš, o ašaros užgniaužia gerklę.
Taip senai bebuvau čia, bet visados atsimenu šią nuostabią vietovę. Jos žaliuojančias lomas, samanomis apžėlusius akmenis, šaltą, skaidrų vandenį, margaspalvius drugius, senukus kalnus... Viską... Ir visados taip skaudžiai suspaudžia širdį kai į ją grįžti...

Berniukas apstulbęs dairosi aplink. Matau, kad jis negali suvokti viso grožio, kuris slypi šiame slėnyje. Staiga mažylis, baltas kaip ir motina, nustebęs įsižiūri į žmogų ir pakarpęs ausimis atlekia prie jo. Susidomėjęs apuosto pirma vaiką, po to ir mane. Berniukas ištiesia ranka ir švelniai paglosto kumeliuko nugarą, perbraukia per karčius, ant kurių jau matosi žibantys saulės karoliukai. 
- Tai pernelyg realu, kad būtų sapnas... – išgirstu prisipažinimą šnabždesiu.
- Tai dabar jau tiki mumis? – užklausiu.
Berniukas pagarbiai atsisuka į mane, ir akimirksniu pastebiu koks vis dėlto menkas ir silpnas yra žemės padaras.
- Tikiu...
Jis patyli ir priduria:
- Ir nuo šiol visados tikėsiu...

Ir aš, Žvaigždžių Vienaragis, nuolatos stovėsiu žvaigždėm nukabinėtame danguje ir stebėsiu Jus iš aukšto. Net jei kada nors nebetikėsite manimi... Gal ateity bus laikas, kai Jūs nebeeisite miegoti ir mano sugalvotų sapnų jums nebereikės, bet iki tol kiekvieną naktį sergėsiu ramų Jūsų miegą iš kosminių ūkų apgaubtų aukštybių.