Iš virtuvės į gimtinę

Sedziu virtuveje ir jauciu kaip atitirpsta širdis…kaip atsiveria vartai i suvokimą, kuris, rodos čia pat, bet ilgą laiką buvo užrakintas. O kaip ilgai laukiau šios akimirkos, vis nustelbdamas tą pulsuojantį jausmą savo kankinančiu tuštumu. Lyg nenutrūkstanti užpūdruotos kančios grandinė tęsiasi mūsų gyvenimas -toks lyg beprasmis, beveidis, nežinia kur orientuotas, kažin ką kopijuojants ir kaip storas apvalkalas dangstąs tuštybę. O tuštybės mes negalime pripažinti, tik ne sąvają… bet jaučiame ją nuolat - tas rėmenį keliantis graužimas, lyg šampanas, taip ir laukiantis kada iššaut. Ir štai - imu pildytis. Pildytis šiluma - suvokimo šiluma.

Radau gal prieš dešimtmetį dovanotą man knygą, žalsvu viršeliu. Mėgstu turėti vieną kitą knygą. Pats žinojimas, jog turiu gerą knygą, mane ramina. Žinau, kad galiu bet kada pasisemti išminties, pajusti reiškiamos minties grožį. Paskaityti kokį puslapį, kartais kelis, bet kad vienu ypu perskaityčiau visą… - ypatingai retas atvejis. Na, kad ir palaipsniuj, per kokia savaitėlę - niekaip. Susidomiu, imu skaityt, seilė tįsta, kaip įdomu, bet po kelių dienų, kažko laiko jau nebeatrandu, kažkur kitur mintys įsipainioja ir kvit. Vėl bandau prisėst, bet nebeprisimenu kas prieš tai buvo parašyta ir nebetenku prasmės tęsti. Čia kaip filmą nuo vidurio žiūrėt, gali būt įdomu, bet nebūtinai suvoksi… Taigi, per gyvenimą, nuo pradžios iki galo, tesu perskaitęs vos kelias knygas, bet gausybę pradžių - ir ne po kartą. Imi kitąsyk iki vidurio skaitytą knygą, jau kaip naują ir vėl mėgaujies. Bet įsiskaičius imi prisiminti nuotrupas ir čia kaip su senu draugu, gali nuspėti kaip toliau bus, nes charakteris pažįstamas. O jei, netyčia, puslapis po puslapio, artėju prie pabaigos, tai ima gailestis, kad reiks išsiskirt, kad kažko daugiau, ar kitko tikėjaus. Ir vėl numetu kur tolėliau, kad liktu pasalapties. Čia charakterio savybės jau tokios. Neturiu kantrybės a nei lašo. Mokyklą išsėdėjau it ant žarijų. Muzikos mokyklos - ne. Universitetą išpaudžiau, kaip sultis iš akmens. Tik kas, tuoj nuobodu, jau kažkur, rodos, kažką praleidžiu svarbaus, įdomesnio… Vienu metu viską norisi žinoti, apglėbti, visur būti. Jaučiu, kaip dėl to daug nukenčiu, kaip toks nerimastingas linkstu i paviršutiniškumą, nuovargis kutena. Reikia nemažai valios pastangų, kad susikoncentruočiau ties vienu veiksmu, atsiribojant nuo pašalinių minčių. Ir tas gilus, tiesiog bedugnis ilgesys… Prasmės, ramybės ilgesys. Ką bedayčiau, tiesiog neižvelgiu prasmės. Apima vidinis liudesys stebint aplinkinius žmones kažkur skubant, užsiimant kasdieniniais rupesteliais, darbais, stengiantis gerai atlikti savo pareigas. Dėl ko visa tai? Ir vėl tuštybė.

Bet čia atejo suvokimas, taip gera jausti kaip šyla kolos, širdis romsta. Tik nuo aiškios paprastos minties, su kuria gera būti.

Žemė, vaikystė, gimtinė. Visas vasaras praleisdavau kaime. Ne visai kaime -miestely, bet kaimas buvo čia pat. Buvo seneliai, buvo giminės, buvo kaimynai, kuriuos visus pažinojau ir visi vieni kitus pažinojo. Svetimų nebuvo. Net pijokai nebuvo svetimi, net karininkas atkeliavęs iš tolimosios šalies ir vienintelis jau daug metų nekalbantis lietuviškai - ir tas nebuvo svetimas, tik pats jautėsi svetimai. Buvo viskas paprasta, saugu. Buvo rytas, jame močiutės siuvamosios mašinos spraksėjimas - mielesnio garso iki šiol nesu girdėjęs, kvepiantis sodas, saldiniai obuoliai, palėpė kvepianti kamino suodžiais, žiogų svirpesys, augančios žolės gaivumas, kaimynų šulinio svirties bildesys, kovukai… Buvo aišku ką sveikinti, ką laidoti, kam padėti ar su kuo eiti žvejoti… Važiuodavau su išklerusiu dviračiu i krautuvikę duonikės, saldainiukų, viso kito dažniausiai būdavo moteriškių prinešta už siuvinius. Ir mano brolis tuo išklerėliu važiuodavo, ir net senelis. Kai dviratis nusibrozdino, pamačiau gal kokius keturis dažų sluoksnius, o aš jį atsimenu tik pilką.



Maniau ištempsiu nors metus viename darbe - nepavyko. Būdamas taksi vairuotoju vežiau dvi ponias. Jos ką tik atvykusios Vilniun “darbo siuntimu”, su dar juntamu provincišku kuklumu ir aplinkos pervertinimu ėmė šnabždėtis. Ilgainiuj šnabždesys peraugo į atvirą pokalbį. Jaučiu, kaip artima man jų kalba daros, žodžiai kaip gražiausia giesmė liejas, glosto širdi nuo paprastumo. Jos kalbėjo tarmiškai šiaulietiškai, pažemaičiuodamos. Lygiai, kaip vaikystėj  kad girdėdavau. Taip man smagu buvo, netvėriau džiaugsmu, bet neišsidaviau, kad nesutrugdyčiau tos natūralios kalbos tėkmės. Pamenu viena ponia gyrėsi antrąjai pigiai nusipirkusi silkinikę (pailgą lėkštę). Atsigavau, kaip palaistyta Žemė sausros metu. Trumpam pasijaučiau it jaukiuose namuose su namiškiais - mano keleivėmis, žemietėmis. Pamaniau, kad per kelias minutes mus daugiau kas sieja, nei su laiptinės kaimynu Vilniaus daugiabutyje, gyvenančiu greta daugiau nei dešimtmetį. Žinoma, mum atvykus, aš kaip mat atspėjau iš kur jos, tuo sukeldamas anų nuostabą, bei juoką.

Mes prarandame šaknis, pamaniau. Mes, kaip egzotiški gyvūnai zoologijos sode, gyvename, bet ne natūralioje aplinkoje, tačiau gali pasirodyti, kad esame laimingi.

Vasarą teko plaukti baidarėmis Šventąja per pačią Žemaitijos širdį. Sustojome pailsėti smėlėtoje pakrantėje. Netoliese turškėsi du berniukai. Girdžiu kaip jie kalbasi lietuviškai - literatūrine kalba. Klausiu kur jie gyvena, ar atvyko čia tik vasaros atostogom. Tiedu atsakė, kad ne, - jie gyveną čia pat už kalniuko. O paklausus kodėl tuomet nekalba žemaitiškai, atsakė, kad tik durneliai žemaitiškai šneka ir mokykloje iš jų šaipomasi. Vienas dar patikslino, kad jam mama draudžia žemaičiuoti. Ką ir besakyt…

Teko matyti dokumentinį filmą apie Vietnamo karą. Vienu laikotarpiu, tarp bombardavimų ir napalmų, amerikiečių kariai rado trobelę, o joje begyvenančią senukų porą. Aplink viskas nuniokota, keista, kaip jiedu išgyveno. Kariai juodu evakavo į pabėgėlių stovyklą už porą šimtų kilometrų, o trobelę sudegino. Praėjus trims savaitėms, kariškiai, toje pat karo niokojamoje vietoje, vėl pastebėjo iš palmių lapų suręstą trobelę. Jų nuostabai Užėję vidun rado tuos pačius senukus. Paklausus, kodėl jie taip rizikuoja, senoliai atsakė, kad čia gyveno jų protėviai, tėvai, tad ir jie čia bus, nes tai jų žemė. Jei mirs tai tik čia…

Jei iš kartos į kartą esti tęstinumas -vietos (Žemės), papročių, gyvensenos, tuomet be didesnių pastangų žmogus jaus didesnę ramybę, pusiausvyrą ir pilnavertiškumą. Deja mūsų dienų chaosas vienareikšmiškai griauna žmogaus būties pamatus. O jeigu viskas sugriauta? - tada belieka kurti. Vaikams bus lengviau.

Paukščiai nuskrenda tūkstančius kilometru, žuvys įveikia jūras ir upes -tam, kad grįžtų kur gimė…



Dabar man aišku, kodėl važiuojant iš Vilniaus, jau ties Raseiniais, pasijaučiu žymiai geriau ir norisi dainuoti…: „Nuo Raseinių, ant Dubysos”… J

Imsiu „ant dienų“ ir išvaziuosiu į Žemaitiją, gyvensiu, kvėpuosiu…