Apsukrusis Sifilitikas (1)

>>prologas<<

Temo. Naktiniame  Priekulės danguje lėtai slinko rausvi debesys. Tarp dangoraižių slankiojo sunkūs oro traukiniai, vikriai nardė skraidyklės, blyksėdamos priešrūkiniais žibintais. Giedrą vasaros vakarą tokie žibintai, aišku, nebuvo reiklaingi – tiesiog jau keliolika amžių vyravo tradicija, pagal kurią kietesniu buvo laikomas tas, kuris turėjo daugiau priešrūkinių žibintų ant skraidomobilio. Dar kietumo požymiais buvo laikomi pastorinti duslintuvai, mėlyni diodai ant valytuvų arba numerio, bei kitos “skoningos” detalės.
Albinas numetė ant žemės nebaigtą rūkyti cigaretę ir nusuko žvilgsnį nuo dangaus, kur kas minutė ugnimi blyksteldavo skraidyklių avarijos bei žibintų apakinti į dangoraižius smigdavo oro traukiniai. Piko valanda – pernelyg atsibodęs reginys, kad Albinas gaištų savo brangų laiką. Žvitrios jo akys įsmigo į ilgaplaukę ilgakoję  merginą su aptemptu kombinezonu, žingsniuojančią naktinio klubo “Atmosferos slėgis” link. Albinas koja sutrynė cigaretę ir nudūlino iš paskos. Praėjęs siaurą koridorių, prisėdo prie ore plevenančio antigravitacinio stalo ir užsisakė Šnieriškių naminės su lašinių ir svogūnų imitacinėmis tabletėmis. Gurkšnodamas surūkė cigaretę, sudrėkinęs ranką stiklinėje, pasistatė plaukus. Tik tada atsistojo ir priėjo prie atokiau sėdėjusios merginos.
- Čia jums, - ištiesė pavytusią gėlę. – Aš tiesiog neturiu kam daugiau jos dovanoti...
- Ką sakot? – mergina suskubo grabalioti savo kaklo vėrinį. – Aš tuoj įjungsiu savo klausos aparatą...Žinot, tos skraidyklių avarijos.
Albinas mintyse nusikeikė. “Sugadinta romantika. Prakeikta bloga vairuotoja”. Tačiau kantriai palaukė ir pakartojo savo pirmąją frazę.
- Aaaaai kaip miela...O kodėl būtent man?
“Dar viena laukianti komplimentų”, pamanė Albinas...
- Todėl, kad iš visų šiame mieste matytų moterų jūs pasirodėte vienintelė to verta...
- Kuo? – neatlyžo mergina.
“Papais ir kojom, kuo gi daugiau. Naivuolė. Ką tokioms sakyti...”
- Jūsų tokios romantiškos akys, panele...
- Jūs toks supratingas. Pabendraukite su manim, man taip nuobodu šįvakar.
Albinas nusišypsojo ir atsisėdo. Vos susilaikė garsiai nenusikvatojęs – akivaizdu, kad pokalbis buvo tik formalumas. Mergina aiškiai labiau susidomėjo atletiška, plastiška vaikino figūra bei nepriekaištingais bruožais, negu romantika ar gėle.
Bendrauti ėjosi lengvai. Panelė pasirodė esanti vardu Danutė, dvidešimtmetė Planetologijos Instituto studentė. Be to, sportininkė. Kad tai įrodytų, ji netgi išsitraukė iš krepšio “Planetologijos Instituto Sporto Klubo” tinklinio marškinėlius su išsiuvinėtu vardu “Danutė”. Ant marškinėlių nugaros puikavosi keturios didelės raidės – komandos pavadinimo trumpinys. Albinas mandagiai susilaikė nuo komentarų ir palaikė tai užuomina. Ką tik išsiskyrusi su vaikinu, Danutė atėjo į “Atmosferos slėgį” skandinti liūdesio. Čia ji sutiko Albiną ir, anot jos, tuo yra labai patenkinta.
Albinas nespėjo net antros porcijos išgerti, kai pašnekovė pačiupo jį už rankos ir išsitempė į gatvę. Oro traukiniu jie pasiekė Danutės butą.
- Be įsipareigojimų? – Paklausė Albinas.
- Be įsipareigojimų, - mergina šiuos žodžius ištarė su neslepiamu nusivylimu, tačiau negalėjo suvaldyti geismo.
Naktis buvo ilga...



>> 1 <<

Generalinis komisaras Aloyzas Makintošius tėvišku žvilgsniu žiūrėjo pro langą. Apačioje driekėsi didmiestis, gatvių apšvietimo lempos geso, užleisdamos vietą aušros spinduliams. Gimtieji Berčiūnai…Ne kartą kentėję nuo karo su kitų planetų civilizacijomis, praėjusiame tūkstantmetyje siautėjusių potvynių, daugiamilijoninės populicijos svorio. Tačiau jau keturis šimtus metų – švarus miestas. Be parazitų, be ligų, be nusikaltimų. Netgi be bakterijų ir virusų – visus juos išnaikino specialia radiacija. Kai kas neištvėrė radiacijos spindulių poveikio ir iškeliavo anapilin kartu su mikrobais, tačiau Trakuose įsikūrusi Žemės valdyba reikalavo tęsti globalinę dezinfekciją. Išlikusieji prisitaikė. To rezultatas – keturi amžiai be ligų. Tai davė didelį impulsą seksui be prezervatyvų. Žemės populiacija padidėjo keleriopai, kol pagaliau buvo išrastos kontraceptinės apyrankės. O dabar ligoninėse – vienintelis chirurginis-traumatologinis skyrius. Kiti – nereikalingi. Tik skraidomobilių avarijos vis dar kelia bėdų…Bet ir su to policija gali susidoroti, kaip sudorojo organizuotą nusikalstamumą.
Tačiau šiandien Aloyzas Makintošius nenorėjo puikuotis savo indėliu į žemiškojo rojaus kūrimą. Jį labiau jaudino kita, neseniai iškilusi problema. Komisaras nežinojo, kas tai per problema iš tiesų, bet pajuto grėsmę ne vien savo šaliai, miestui, bet ir savo kėdei. “Damoklo kardas kabo virš manęs tarsi riebi musė virš šviežio šūdo….ir problema tolydžio plečiasi tarsi skystatriedis ant sugeriamojo popieriaus”, - mąstė jis, tuo pat didžiuodamasis savimi kad rado tokių gražių palyginimų. Nepaisant silpnybės koprofagijai, apie kurią niekas, išskyrus jį patį, nežinojo, Aloyzas buvo jautrus, meniškos sielos žmogus. Tiesa, dažnai nevaldydavo nervų. Šio ryto globalinis susirinkimas nebuvo išimtis.
- Tai jau aštuntas atvejis šį mėnesį! Ir vėl tie patys požymiai – staiga supuvę plaučiai, pūlių prisotintas kraujas, be to, didžiulis moteriškų hormonų padidėjimas. Mirusiosios tapatybę pavyko nustatyti – tai 20 metų Danutė Dračiūnaitė, Planetologijos Instituto studentė, to paties Instituto Sporto Klubo narė. – Pastaruosius žodžius komisaras tyčia ištarė netrumpindamas, tačiau vis vien daugumos susirinkime dalyvavusių komisarų veidais nuvilnijo vos tramdomos šypsenėlės. Kiti gi dairėsi, nieko nesupratę.
- Tai plečiasi, tarsi...eee...juodo likerio dėmė ant baltos staltiesės, – Aloyzas truputį užsikirto, bandydamas išversti savo mėgstamą palyginimą į visiems suprantamą kalbą. Pamatęs, kad Tiltagalių, Bezdonių ir Kulautuvos miestų komisarai jau snūduriuoja, nusprendė sutrumpinti savo kalbą. – Kokius duomenis davė ekspertizė?
- Tyrimo objekto plaučiai, širdis, kraujas ir daugelis kitų organų nebetinkami funkcionavimui, būtent todėl jis-ji ir mirė, - savo metaline kalba burbuliavo medicininis robotas. – Su šia problema nesusidūriau jau keturis šimtus metų. Akivaizdu, kad užsikrėsta lytiniu keliu, taip pat kad prieš pat mirtį, hormonų paveiktas, objektas dar su kažkuo turėjo lytinių santykių. Tačiau negaliu pateikti atsakymo, kodėl Danutę Dračiūnaitę ir kitas pastarųjų mėnesių aukas užkrėtęs asmuo iki šiol gali būti gyvas ir platinti ligą toliau. Liga taip stipriai pasireiškia, nes jau seniai niekas neturi jokio imuniteto, jokių antikūnų susidarymas neįmanomas.
- Šūdas ant pagaliuko! – Neištvėręs sušuko komisaras. Salė sukluso – pagaliau bus kažkas įdomesnio. O generalinis komisaras pratrūkęs keikėsi, - karvės šūdas, arklio šūdas, roboto šūdas!!! Ponai komisarai, matote su kuo susidūrėme, leisdami sūnums ir dukroms džiaugtis gyvenimu ir kontraceptinėmis apyrankėmis. Tučtuojau reikia sustabdyti šitą siaubingą epidemiją!!! Kas tai per liga?
- Aš net epidemijų amžiuje nebuvau venerinių ligų gydymo robotas, - metaliniame balse atsispindėjo įžeisto orumo gaidelės, - vienareikšmiškai negaliu teigti, kad tai nuo tų laikų užsilikusi liga, tačiau yra šiokių tokių panašumų į mano atmintyje išsaugotą Sifilio aprašymą.
- Ką gi, - lėtai pratarė Makintošius. – Patruliavimas ištisą parą, iškviesti sukarintus dalinius, pareigūnams trigubinama alga už viršvalandžius, komendanto valanda Trakuose, Priekulėje ir Berčiūnuose. Visiems ieškoti SIFILITIKO!!!