druskos

Tavo žvilgsniai užmiega išbadėjusiuose guoliuose,
Dvi sesės dėl ašaros pešasi,
Delnai išbalę,
Nukrito obelų žiedlapiai,
Ir skersgatviai rodo tik į tave.

Aš žinau, kad tavo delnai išdraskyti,
Žievės, išsukusios lizdą gegutei,
Kas galėtų būti tikra,
Šiandien tik švyturys,
Rytos patvinksiančiai upei.

Akys gražios, pačio Dievo ištapytos,
Vyzdys išžiestas suodžių,
Aš išsigalvosiu norą,
Likti nesibaigiančia upe,
Kur kliūtys tavo apgamai.