Vagnerio chruonikos

Giliai įkvepiu šviežiai prafiltruoto oro, sugniaužiu distancinį pultą ir nervingai spoksau į mažą ekraną, kuris rodo kaip tik tai, ką ir turi rodyti. Jokių nukrypimų. Eksperimentas vyksta tvarkingai – net seneliui šalčiui nebūtų prie ko prisikabinti ir atimti iš manęs Kalėdinę dovaną.
- Jeigu netyčia kitame gale iš manęs liks tik košė, - kalbu į vaizdo kamerą, - būkite geri, nesunaikinkite Porto. Visgi viso gyvenimo darbas...
Kamera tyli. Nustebčiau, jeigu būtų kitaip – ji viso labo senovinė skaitmeninė „JVC“, jokių intelekto schemų ...
- Trys, - sakau prakaituodamas. – Du...  Vienas...
Užsinoriu į tualetą. Bet tiek to, palauks. Grafikas spaudžia labiau.
- ... nulis! Startas! Oi!..
Įmygiu pirštą į pultą beveik su visa valios jėga. Lavonu tapti visai nenoriu. Tačiau mokslas ne skystablauzdžiams. O mano rėmėjai – ne šiaip vyrukai su beisbolo lazdomis.

---

- Kūrvaaaa! – prisimenu vienintelį tarptautinį žodį, krisdamas ant žemės. Pultas išlekia iš nutirpusios rankos ir slysta grindimis, kol įstringa po desantininko bato padu.
Eksperimentas... pavyko?
Iš didelio susijaudinimo pirma pasižiūriu į įrenginį laboratorijoje – ketinu įsitikinti, ar jis vis dar sveikas. Tik tada atsisuku ir atidžiau nužvelgiu nekviestus svečius.
Į mane taikosi iš dvidešimt keturių automatų. Verčiau vietoje negyvas krisčiau, bet kalibro ir markės neatspėčiau. Protonus branduolyje lengviau ornamentais išpaišyti...
- Pusprotis Vagneris? – profesionaliai ištreniruotu balsu paklausia kažkoks ordinais pasipuošęs karininkas.
- Ee... jo, - linkteliu, keldamas rankas aukštyn. – Kas čia darosi? Iš kur...
- Jūs ir jūsų eksperimentas seniai slapta stebimas. Jaučiu malonumą jus sveikindamas su sėkminga darbo pabaiga, deja, privalau suimti jus ir paimti visą jūsų įrangą valstybės reikmėms.
- Kur?!..
- Pur pur... Sveikinu, sakau. O dabar jūs areštuojamas. Jus kaltina valstybės išdavyste, dalyvavimu maište ir pasikėsinimu į Lietuvos Imperijos Imperatorių. Oficiali bausmė – mirtis. Neoficiali – amžinas vergiškas darbas požeminėse mokslo bazėse. Karinės galybės prieš Rusiją, Ameriką ir Visą Likusį Pasaulį stiprinimas. Suimti jį!
Kaustyti batai sudrebina laboratorijos grindis. Pašiurpstu. Kiek, pasirodo, mažai žinau! Ir maište dalyvavau, ir pasikėsinime...
- Čia kažkoks nesusipratimas... – veblenu, traukdamasis atbulas prie žaibuojančio teleporto. – Jūs mane su kažkuo supainiojote.
- Lietuvos Specialiosios Tarnybos nieko nepainioja. Jūs išradote teleportą – jūs esate valstybės nuosavybė. Konstitucijos penki šimtasis straipsnis.
Skamba šizofreniškai, tačiau ilgiau susimąstyti nesuspėju.

Už nugaros, kriokdamas ir žaibuodamas, teleportas pratrūksta vėl veikti. Nors neturėtų. Vien tik iš mokslininkiško atsargumo krentu lyg negyvas ant grindų – ir pačiu laiku.
Žaibas išspjauna penkių metrų ilgio iškąstą laboratorijos kampą su mano darbo stalu, įrankiais ir kompiuteriu. Regis, dar pastebiu veikiančią JVC tame balagane, kuris akimirksniu nušluoja visą desantą su nenusakomo kalibro ginklais ir visu karininku.
Portas trumpam nutyla, tada vėl atsikosėja ir išspjauna veržliaraktį.

Apstulbęs apeinu centrinę laboratorijos dalį ir pamatau didžiulę skylę sienoje. Porto įėjimas vis dar veikia. Jis neturėtų veikti, tačiau veikia. Kaip ir išėjimas.
Dar akimirka – ir ilgas žaibas slysteli iš įėjimo, grobuoniškai sučiupdamas pagrindinį kontrolinį kompiuterį. Makt – ir kitoje pusėje daiktas tarškėdamas rieda grindimis.
Kur tas suknistas pultas?..
Prisimenu, kad paskutinį kartą mačiau jį po abejingos gorilos kaustytais batais. Batai kyšo iš po stalo kampo, tačiau pulto ten nėra. Įsižiūrėjęs pastebiu tik raudoną mygtuką, vienišą gulintį ant žemės. Regis, ant jo buvo parašyta „stop“...

---

Kad skaitytojo neištiktų moralinė konfūzija, prisistatysiu.
Aš – Teodoras Hipokratas Vagneris. Užsakovai mane vadina tiesiog Puspročiu. Taip trumpiau ir prisiminti lengva.
Nuo vaikystės svajojau būti siuvėju, tačiau likimas nuožmiai pasišaipė, dvyliktoje klasėje įskiepydamas susižavėjimą Netiesioginės Paramagnetinės Termodinamikos teorija ir viskuo, kas iš jos išplaukia. Kadangi iš NPT išplaukia tikrai daug, dešimčiai metų įstrigau Kauno Fazerių ir Grazerių institute, kur gavau dukart daktaro laipsnį už įžvalgius pastebėjimus amžinąatilsį NPT pradininkų raštuose.
Deja, po dvylikos metų sunkaus knygraužikiško darbo, man tepasiūlė darbą sandėlyje ir „Maksimoje“. O diplomus paliepė susikišti į vieną vietą.
Ir toks aš buvau ne vienas. Mūsų buvo penki šimtai su trupučiu. Vieni daktarai, kiti tik niekingi bakalaurai. Kad jie niekingi, įsitikinau juos visus iki vieno sutikęs dirbančius kasyklose, kur įrenginėjau priešgaisrinę signalizaciją.
Elektriku dirbau tik pusantrų metų, kol galop sąžinė užgraužė ir paliepė imti į rankas senus užrašus ir prisiminti patirtį institute. Tačiau ką aš galėjau kurti? Ką išradinėti? Fazerius ir grazerius jau gamino masiškai, o tolesni NPT tyrimai buvo susiaurinti iki grazerio fotonų kanalo siaurinimo užduoties. Man netiko, o ir tokio finansavimo aš neturėjau.
Vieną gūdžią ir alkaną naktį susapnavau  įrenginį, kuris vos prieš kelias sekundes velniop išdraskė mano laboratoriją. Tai buvo momentinio perkėlimo įrenginys, paremtas viena menka NPT teorijos atšaka, kurion joks sveiko proto mokslininkas savo noru nedrįso kišti nosies. Teleportas – taip šiuolaikiniai mokslinės fantastikos rašeivos vis dar vadino tą daiktą. Kodėl „tele“ ir kodėl būtent „portas“ – nesigilinau. Tai visiškai nesiderino su šakninėmis įrenginio veikimo charakteristikomis, ale pavadinimas prilipo ir tiek. Tik aš jį kukliai sutrumpinau.
Bėda buvo viena – nors ir turėjau viziją, aš vis dar buvau basas ir plikas. Maistui užsidirbau montuodamas signalizacijas, o tyrimams nepakako.
Todėl likimas man maloningai pasiuntė Roką Ibrahimą Aizbergą. Šis pusiau žydas man pasiūlė kreiptis į jo viršininką, kurį domino visokios nelegalios naujovės. Tiesa, Aizbergas su savo viršininku patys buvo nelegalai. Jie savo verslą pradėjo į šalį įvežę dvidešimt tonų kokaino. Kuklios investicijos po metų jiems atnešė milijardus. Už tiek jau buvo galima nupirkti visus mentus, politikus ir nuosavą armiją. Tačiau ponas Batiuška nesiskubino.  Kaip sakė Aizbergas, pono politika nedomino. Tik beribė valdžia šioje sumautoje planetoje. Geriausia – paremta kokiu nors mirtinu ginklu, kokius amerikonai pasigardžiuodami vadina „doom day device“ (DDD).
Batiuška maloningai mane išklausė, tada taip pat maloningai davė man šimtą milijonų ir liepė daryti viską, kad Portas būtų išrastas ir sukurtas. O kad nepabėgčiau su pinigais, vienam besmegeniui nurodė mane reguliariai lankyti ir retsykiais primušti, jeigu atsiliksiu nuo grafiko.
Ieškodamas alkano zuikio, užsilipau ant meškos... Tačiau tuo metu jau nebebuvo nieko įmanoma padaryti. Kadangi pinigai tirpo bematant, o mėnesinių įmokų nebuvo visai, Aizbergas vieną dieną man sąžiningai pranešė, kad aš esu skolingas procentus ir visą paskolą. Jeigu tiksliau – dvidešimt milijardų vietine valiuta. Aš maloniai jam pasišypsojau, jis taip pat maloniai mane nuramino, kad niekas iš manęs tokių pinigų ir nesitiki. Tik paaiškino, kad Porto kabina turėtų būti pakankamai erdvi – kad joje lengvai tilptų dvidešimt tonų kokaino.

Darbams judant į priekį, tapo aišku, kad tokia kabina (juolab dvi tokios) laboratorijoje netilps. Todėl aš paskubomis išradau paprastesnį mechanizmą – teleportas pats suranda krovinį, padėtą prieš jį ir švysteli į kitą pusę.

---

Būtent taip ir nutiko. Švystelėjo ne tik mane, gabalą sienos, bet ir toliau atkakliai ieškojo naujo krovinio. Šito aš nenumačiau. Ciklas programoje turėjo nutrūkti po pirmo sėkmingo bandymo. Jis negali kartotis, o visa sistema dabar turėtų užmigti iki kito pažadinimo.
Vadinasi, kažkas negerai su programa. Matyt, ne ten kabliataškį padėjau, arba ne tą kintamąjį cikle nurodžiau...
Staiga susivokiau, kad visai neseniai Portas į aną galą švystelėjo pagrindinį kompiuterį.

Vadinasi ne ciklas. Daug rimtesnė problema su klaustuku – o kas gi valdo Portą?..

---

Į laboratoriją dabar jau vedė trys keliai. Batiuška turėjo nuosavą slaptą tunelį tiesiai iš savo darbo kabineto. Kitas tunelis buvo mano ir vedė į bakalėjos krautuvę. Juo aš pasiekdavau namus ir darbovietę. Trečias įėjimas buvo padarytas šiandien – plačiai žiojėjo vakarinėje sienoje.
Nors Portas gaudė visu pajėgumu, nesunkiai išgirdau gatvėje girgždančius tankų vikšrus ir dangumi plerpiančius sraigtasparnius, garsintuvais skelbiančius teritoriją laikinai nacionalizuota ir uždaryta.
Batiuška jau buvo tuneliais pasiuntęs savo pajėgas – pankų divizioną. Jie turėjo šią vietą apsaugoti, nors iš kai kurių žvilgsnių galėjai nuspėti, kad aš tai „vietai“ nepriklausau.

Pankų vadeiva abejingai užsirūkė cigarą, tarp kojų laikydamas granatsvaidį. Kol kas kariškiai vidun nesilaužė, greičiausiai įbauginti Porto agresyvumo. Prie išmetimo vartų riogsojo apverstas tankas, kurį greičiausiai pačiupo pro skylę. Jo viduje kažkas beldėsi, negalėdamas atlapoti liuko.
- Bėda, - pasakiau pankui. – Maitinimo kabeliai tiesiai prieš Porto įėjimą. Neįmanoma pasiekti jų.
- Kas man darbo? – trūktelėjo šis pečiais. – Tu čia protingas. Mane nusamdė, kad šaudyčiau va šituo. Supranti, Pusproti?
Jis pamojavo man prieš nosį vamzdžiais ir aš skubiai palinkčiojau.
Garsiakalbiai už sienos sugriaudėjo dar smarkiau.
- Ką jie sako? – suriko vienas iš pankų „eilinių“.
- Tuoj paleis raketą! – suklykė kažkuris. – Visi ant žemės!
- Jie to nedarys! Jiems reikia to daikto! – surikau.
- Kvailys tu, Pusproti! Jau skrenda! ..
Ir iš tiesų – sraigtasparnis sodriai nusičiaudėjo, atsitraukęs nuo pastato per pagarbų atstumą.
Raketos akimirkai pakibo ore, tada išskleidė baltų dūmų uodegas ir pasileido tiesiai į mane.
Nes aš stovėjau iš Porto dešinės.
Gyvenimas pakibo ant sekundės kraštelio, o visi vaikystės, paauglystės ir pirmos meilės kadrai blaškydamiesi pralėkė pro mano projektorių, galvoje palikdami nieko vertą šlamštą iš universiteto laikų.
Ir visai be reikalo.
Po akimirksnio Portas ištiesė savo žaibingas „rankas“ ir prarijo raketas vienu kąsniu. Man už nugaros nugriaudėjo kurtinantis sprogimas, tanko vamzdis ir vikšrų fragmentai pralėkė virš galvos, o kažkokia sunki ir nenumaldoma detalė tvojo į nugarą, pakeldama į orą ir išsviesdama pro skylę sienoje. Stebuklas, kad riaugėjantis Portas nesugalvojo manęs pačiupti tuo metu.
Iš viršaus aiškiai mačiau visus susirinkusius tankus, nukreipusius savo vamzdžius į vienintelį tikslą. Sraigtasparniai aršiai pralėkė pro šalį, tačiau nebandė manęs išgelbėti. Sąmonę praradau prieš atsitrenkdamas į pikniku kvepiančią velėną. Gal ir gerai – neteko patirti, ką reiškia iš karto susilaužyti visus kaulus ir numirti klinikine mirtimi.

---

- Sistemos patikrinimas. Vienas du, vienas du... Vagneri, ar girdite mane? Vagneri!
Balsas buvo įsakmus ir reikalaujantis. Vos ne vos praplėšiau akis ir pabandžiau apsidairyti.
Galvos pasukti neišėjo, tačiau vaizdas iš karto pasisuko į pašnekovą. Mačiau jį iš trijų pozicijų, taip pat ir rentgeno bei infraraudonajame spektre. Tai buvo kažkoks susivėlęs senis, šiek tiek panašus į  vieną iš ZiZi Topų.
- Kas mano galvai? Kas jūs toks? – paklausiau.  Balsas buvo sintezuojamas iš nedidelės garso kolonėlės.
- Gali mane vadinti Pinčiuku. Galvos tu nebeturi, sveikinu. Tave pritrėškė tanko kuro bakas. Prieš tai dar tau visą stuburą sutrupino ir vos smegenų neiškratė.
- Nieko nepamenu... Tai kas aš dabar toks?
- Mes truputį su tavimi padirbėjome ir dabar tu esi įrašytas į superkompiuterio atmintį. Laikinai, kol klonuos tavo kūną. Valstybė daro  viską, kad grąžintų tave į darbinę būklę. Tiesą sakant, tu JAU darbinėje būklėje.
- Ane? – nustebau.
- Jo. Turi savo žinioje aštuonis įvairaus kalibro manipuliatorius, tris pagrindines vaizdo kameras su integruotais mikroskopais ir teleskopais. O tavo kūnas... Na, padarėme jį  iš seno spausdintuvo. Tikiuosi, nesupyksi. Plačiajuostis internetas jungia šį kūną su tavo smegenimis – superkompiuteriu. Jis tau užtikrins maksimalią mąstymo galią. Patikėk, tau jos prireiks.
- Kodėl? Ką aš privalau suskaičiuoti?
- Labai juokinga... tau reikia priversti tą prakeiktą Portą išsijungti. Jis jau dvi savaites terorizuoja visą planetos vakarinę pusę. Pasižiūrėk naujienas!
Akimirką nesupratau, ko jis nori, tada susivokiau ir per kelias sekundes apvirškinau paskutinius penkis šimtus valandų televizijos įrašų iš duomenų banko.

Vaizdas mane, švelniai tariant, nudžiugino ir kartu nustebino. Šaunuolis Portas veltui laiko nešvaistė, net ir gavęs mirtiną smūgį – raketos sunaikino išmetimo įrenginį. Tačiau įėjimo dalis vis dar ieškojo krovinio, netgi dar atkakliau ir toliau nei iš pradžių. Kadangi generatorius slypėjo po pačiu Portu, niekas prie jo prisikasti nesugebėjo, o visos raketos ir branduolinės galvutės pranykdavo besotėje mano išradimo gerklėje.
Tačiau, kadangi nebebuvo išmetimo dalies, ėmė dėtis negeri dalykai. Signalas, turėjęs pasiųsti krovinį  tiksliu adresu, dabar tuščiai skriejo planetos orbita, kol jo energija išsekdavo. Dėl to erdvėje susidarydavo natūrali išmetimo kirmgrauža ir visas krovinys iškrisdavo savaime. Tačiau niekas nebūtų atspėjęs, kur tai nutiks. Kuo sunkesnis krovinys, tuo daugiau jam energijos reikia. Vadinasi, tuo ir šuolis tolesnis. Jeigu visokio plauko raketas išspjovė virš Suomijos, tai tankai nukeliavo į ašigalį, arba netgi sugebėjo pasiekti Kanadą. Menkas malonumas, kai staiga ima lyti tankais...
Kai kanadiečiai ir suomiai pareiškė agresyvų protestą, broliai lietuviai sugalvojo padaryti pertrauką ir nebekariauti su Portu. Todėl dabar Portas valgė vien nesprogų maistą – namus, daržines, žemės masyvus, asfaltą, pavienius žioplius ir šiaip visą nacionalinį turtą. Žemiau Porto horizonto ribos buvę objektai liko nepaliesti. Kitaip tariant, Portas prieš save plačiausiu spinduliu išrausė gigantišką karjerą idealiai lygiu dugnu ir neketino liautis jį platinęs bei gilinęs tolyn. Žmonės iš vakarų pusėje buvusių miestų jau buvo evakuoti, o artimiausiu metu visi su nerimu ruošėsi momentui, kai Portas atsikąs Baltijos jūros pakrantės, tuo pralauždamas užtvanką, kurią pats ir pastatė. Virš Rusijos ir Kinijos jau savaitė kaip lijo žemėmis bei namų dalimis ir niekas nieko negalėjo padaryti. Apeiti iš kitos Porto pusės pasirodė visiškai neįmanoma – ten siautė sunaikinto išėjimo kirmgraužų tornadas. Laimė, jis žmonių nevalgė ir į nieką nereagavo, tiesiog pasyviai saugojo Porto užnugarį.

- Tau teks jį išjungti, – paaiškino man  Pinčiukas.
- Gražu, - pasakiau. – Deja, aš nežinau kaip.
- Ša, tyliau! – sušnypštė mokslininkas ir apsidairė. – Garsiai to nesakyk, nes išmontuos. Tave todėl ir sukūrė, kad tikėjosi atsakymo į klausimus. Aš kaip kolega kolegai sakau – geriau apsimesk, kad žinai. Visgi dabar tau vietoje smegenų – superkompiuteris. Mąstyk!

Deja, superkompiuteris mokėjo tik labai greitai skaičiuoti. Jis neturėjo KĄ skaičiuoti, todėl kol kas dūzgė tuščiai. Aš susimąstęs pasikrapščiau skalpeliu spausdintuvo dangtelį. Vos juntamai sudrebėjo žemė po kojomis.
- Pralaužė Baltijos barjerą, - atsiduso Pinčiukas. – Dabar visas jūros vanduo garma žemyn į griovį. Tavo Portas turės ką valgyti mažiausiai tūkstančiui metų. O štai ir generolas ateina...
- Mudu dar nepažįstami, - sustojo prie mano korpuso neaiškus tipas, kurio krūtinę puošė auksiniai medaliai. Kad jie auksiniai, man patvirtino optinė spektro analizė. – Generolas Darius Litvonkus. O tu – labiausiai pašvinkęs imperijos išdavikas per visą Lietuvos gyvavimo laikotarpį.
- Bet aš ne...
- Tavo Portas Imperijai jau kainavo sumą, kurios nebesugeba įvertinti jokia pasaulio valiutų organizacija. Trumpai tariant, Imperija jau subankrutavo. Tačiau tai nieko nereiškia, nes iš tiesų imperijos nebankrutuoja. Tai tik žmonės tampa vargšais, o imperijos ir toliau pakyla ant jų kaulų. Tu mane supratai, Vagneri?

Nesupratau ničnieko, tačiau superkompiuteris viską apibendrino ir nelauktai sukūrė metaforą apibendrinančią ir paaiškinančią teoriją, kurią privertė suprasti. Tas kvailas daiktas man netgi paaiškino, kad neįmanoma „nieko nesuprasti“. Nesuprasti galima tik visko. Arba bent visko dalies...

- Tavo mirtis atidedama Imperijos labui, - nutraukė superkompiuterio sapaliones generolas. – Turi sukurti vaistus nuo Porto. O tada turi sukurti tinkamai veikiantį Portą, kurį mes panaudosime Imperijos gerovei atkurti. Pavyzdžiui, pagrasinsime juo rusams ir prisijungsime Kaliningrado sritį. Tu supratai?

Superkompiuteris vėl man viską suformulavo ir paaiškino. Deja, jis kol kas nežinojo, kaip apskaičiuoti tuos „vaistus“, todėl toje vietoje mandagiai patylėjo. Visgi mano smegenys nebuvo visagalės.

- Tavo skola, apytikriai skaičiuojant, dabar siekia beveik penkiasdešimt milijardų trečiuoju laipsniu JAV juaniais. Tikriausiai supranti, kad mes neleisime tau pasinaudoti asmeninio bankroto įstatymu. Mes tokio net nepriimsime. Ir neleisime emigruoti. Tu dabar esi visiškas vergas, Vagneri. Ir būsi juo tiek, kiek mūsų genialūs bioinžinieriai leis. Aš asmeniškai pasirūpinsiu, kad tavo vergovės laikas truktų kiek galima daugiau tūkstantmečių. O dabar dink man iš akių, suknistas ploteri! Dirbti pradėsi nuo vakar!

---

Suluošintas, paverstas į nespausdinantį spausdintuvą, su gigantiška skola ir dargi vergo antkakliu – turbūt nereikia plačios vaizduotės, kad suprastumėte mano beviltišką padėtį. Buvau įžeistas, uždarytas giliai požeminėje bazėje  ir jaučiau spausdintuvišką, tylų pasipiktinimą. Generolas tapo mano tyliu priešu numeris vienas, kuris stengėsi palaikyti man draugiją kiekvieną mielą dieną, o ypač savaitgaliais, kai man paskausdavo ratukus.

Portas vis dar sąžiningai valgė vakarinę Lietuvos dalį, jo veiksmo plotas išaugo iki devynių šimtų kilometrų ilgio ir penkiasdešimt kilometrų gylio ruožo, kuris jau ėdė Baltijos jūros vidurį.  Mano paskaičiavimais, branduolinis generatorius dar turėjo tiekti energiją mažiausiai du mėnesius ir švedai su norvegais dėl to labai nerimavo. Antra vertus, tai buvo pati geriausia reklama generatorių gamintojams, kurių akcijos pamažu kilo aukštyn. Aš netgi surizikavau patyliukais pasukčiauti ir nusipirkau akcijų už vieną trilijoninę dalį savo skolos. Nepaisant to, suma gavosi patenkinama, po savaitės uždirbau du šimtus juanių, o skolą padėjau į vietą. Niekas nepastebėjo. Savo uždarbį pervedžiau į Šveicarijos banką, kur vis dar galiojo klientų anonimiškumo taisyklės. Ši akcija buvo teoriškai neįmanoma, todėl jos niekas ir nepastebėjo.
Štai tada man ir kilo mintis – jeigu mano internetinių machinacijų niekas nepastebėjo, tai gal nepastebės ir kitokių darbelių?..

Aš gaminau antiportą. Generolui tokia mano darbo kryptis patiko labiau nei vien užsispyrėliškas tvirtinimas, kad sustabdyti daikto neįmanoma – reikia laukti, kol sustos generatorius. Žinoma, aš visiškai neįsivaizdavau, kaip turi veikti antiportas, nes lygiai taip pat nesupratau, kaip vis dar veikia pats Portas. Bet visgi aš konstravau antiportą ir skyriau jam labai daug laiko.
Tai buvo idealus juodas kubas, užpildytas pačia sudėtingiausia technika, kokią tik man pavyko išmelžti iš generolo. Superkompiuterinės smegenys apskaičiavo kiekvieną mano sumanyto antiporto smulkmeną, viską uždokumentavo taip, kad genialiausių protų rinktinei būtų tekę knistis mažiausiai mėnesį, kol jie būtų supratę, kad antiportas visai nėra antiportas. Tačiau tiek laiko jiems neketinau duoti. Spausdintuvo ratukai buvo pakeičiami, o mano superkompiuterinėms smegenims nereikėjo jokio poilsio. Kol genialūs protai miegojo, aš dirbau. Kol jie valgė, aš dirbau. Net kai jie kalbėjosi su manimi, daugiabranduolinė sistema lengvai susidorojo tiek su jų klausimais, tiek su tolesniu darbu. O klausimai buvo iš tiesų rimti, nes generolas, kad ir kaip labai norėjo antiporto, buvo atsargus it šakalas. Be to, sirgo nepagydoma paranojos forma.
- Kaip visgi veiks tas antiportas? – klausė manęs patys protingiausi šios požeminės bazės protai.
- Planetos gravitacinės sinchroninės geogijos palaiko Porto ribų plėtimąsi. Antiportas sukurs lokalinį geolauko asinchroniškumą. Tam dar panaudosime Mėnulio traukos sukeltą lauko turbulenciją. Todėl operacija turėtų vykti per visišką pilnatį.
Jie kasėsi pakaušius ir linksėjo, nors veidų analizė leido suprasti, kad mano teorija jiems nesuvokiama. Bent jau ne matematiškai ir ne šiandien...
- O kaip tai paveiks Portą?
- Lauko asinchroniškumas ir gravitacinė turbulencija privers kirmgraužas pasitraukti iš Porto užnugario į jo priešakį. Porto taikymosi mechanizmas turėtų užfiksuoti jas kaip naują taikinį ir jis neabejotinai bandys jas griebti. Kadangi pati kirmgrauža neturi teorinio galo, iškrova taip pat padidės iki begalybės, o tai visiškai išsems generatoriaus resursus. 
- Ką?..
- Portui bus šakės, - apibendrino superkompiuteris. Jis buvo nepriekaištingas pasakų kūrėjas.
- Man čia panašu į mėšlą, praskiestą myžalais, - suabejojo vienas jaunas fizikas, tačiau  jo niekas neklausė. Dėl to, kad jis buvo jaunas ir dėl to, kad kalbėjo ne fizikiniais terminais. Seniai nužvelgė jauniklį niekinančiais žvilgsniais ir ėmė aptarinėti būsimą antiporto pergalę.

Po savaitės Portas sunaikino dalį Švedijos ir išvertė jos gabalus virš Baikalo. Baikalas ta proga išsiliejo iš krantų ir prarado giliausio ežero statusą. Tačiau čia, giliai po žeme, mokslininkus labiau domino mokslas ir mano pasiekimai. Jeigu generolas būtų buvęs didesnis paranojikas, tikriausiai būtų liepęs man palaukti, kol komisija suspės įvertinti mano progresą. Tačiau komisijai nuo ataskaitų sopėjo galvos, jie dažniausiai patvirtindavo mano gamybinius etapus net dorai neįsigilinę. Žodžiu, visi išskyrus mane darė mirtinas klaidas. Nes buvo tik žmonės.
O Portas jau ėmė liesti Atlanto ribas.

---

Tačiau jis nespėjo. Sekanti naktis ir buvo toji vilties naktis, kuomet kubą iškėlė į žemės paviršių ir paruošė panaudoti. Daviau generolui nuotolinio valdymo pultą, jame tebuvo vienas mygtukas su užrašu „sunaikinti Portą“. Danguje aiškiai švietė Mėnulio pilnatis, tačiau ja aš grožėjausi tik per kameros objektyvą. Manęs – suklerusio spausdintuvo – niekas neišleido į paviršių. Saugumo sumetimais. Tačiau jie nematė, kaip aš kikenu į skalpelių saują, glostydamas manipuliatoriumi superkompiuterio bloko korpusą.

Greičiau pajutau, nei išvydau, kaip generolas aktyvavo kubą. Labai norėjau pamatyti jo ištįsusį veidą, kuomet kubo viršus turėjo prasiskleisti ir suformuoti palydovinio ryšio anteną. Pakankamai pajėgią priimti duomenis  6G sparta. Tie duomenys buvau aš – visa mano esybė, visas protas ir atmintis.
Spausdintuvo manipuliatoriai bejėgiškai nukaro, superkompiuteris gailiai miauktelėjo ir išsijungė.
Kubas ėmė veikti dešimčia procentų pajėgumo. Aš jau buvau paviršiuje, mačiau viską, kas buvo aplink mane.
Netoliese siautė kirmgraužų uraganas, bet jis nekėlė jokio pavojaus. Mano naujojo kūno viduje ėmė jungtis detalės, kurios iki šiol nekėlė niekam jokio įtarimo. Suskilo talpyklos su neutraliais skysčiais, šie sutekėjo į tam skirtą kamerą ir susimaišė į itin sprogų mišinį. Mikroskopiniai manipuliatoriai, iki šiol laikę nedidelius magnetukus, metė juos šalin ir ėmė gaminti sprogstančius šovinius. Hidrauliniai stūmokliai išsimontavo ir persimontavo į greitašaudes patrankas, o pats kubas, kaip ir buvo žadėta, ėmė generuoti erdvinį lauką. Tiktai jis neturėjo nieko bendro su Portu. Šis laukas turėjo apsaugoti mano naują kūną.
Štai tada, kai kubas jau buvo apsaugotas, aš išdrįsau iškišti į paviršių visus viduje pakeistus priedus. Išdidžiai suvirpėjau, virsdamas į didžiulį „Canon“ spausdintuvą, ginkluotą aštuoniais pabūklais ir besiremiantį į žemę aštuoniomis galingomis kojomis. Jokios buvusios menkystės ženklo – viską buvau apgalvojęs iki smulkmenų.
- Juk sakiau, kad šūds ant pagaliuko! – išgirdau jaunojo fiziko repliką. Tai buvo paskutiniai žodžiai, nes likusius užgožė artilerijos šūviai ir sprogimai.
Darbavausi iš peties. Man virš galvos ir po kojomis griaudėjo sprogimai, žiro stulpai dulkių, žybsėjo lazerių ir grazerių iškrovos, tačiau man buvo nė motais. Sukandęs rašalo kasetes gyniau savo kūdikį – Portą, kuris lygiai taip pat nenuilsdamas dirbo savo darbą. Ir dar pusantro mėnesio dirbs – kol generatorius jo plaks...
Buvau apsirūpinęs galingiausiomis smegenimis, todėl vienu metu dirbau kelis darbus – šaudydamas ir sprogdindamas tuo pat metu spausdinau savo memuarus, priešlapyje didingai įrašęs – „Vagnerio chruonikos”. Jas vėliau būtinai kas nors perskaitys, o aš įeisiu į istoriją kaip Porto kūrėjas, didžiausio imperinio ir globalinio nuosmukio kaltininkas, bei ilgiausiai išgyvenęs karo spausdintuvas šioje planetoje.

Nuožmūs susirėmimai truko keturias dienas. Generolą aš pasiunčiau anapilin patį pirmą, tuo visiškai išgydydamas save nuo nepilnavertiškumo komplekso. O toliau nepamenu. Tas pats per tą patį. Ir visą tą laiką aš giedojau savo paties sukurtą himną, skirtą vienintelei Visatoje spausdintuvų rasei.

---

Turbūt visgi mano apsauginis laukas nebuvo itin tobulas. Gal koks grazeris pataikė, o gal ir kirmgraužų uraganas kampu stuktelėjo – niekaip nesuprantu, kokio velnio užrašiau „chruonikos“ vietoje kronikų. Deja, mano popierius jau pasibaigęs, rašalas buvo sunaudotas gaminant sprogstančius užtaisus. Taigi, negaliu pakeisti priešlapio. O paskutinio puslapio su atsisveikinimais man taip pat labai reikia.
Taigi, Jums teks skaityti mane su visomis klaidomis.

Pagarbiai Jūsų,
Teodoras Canonas fon Vagneris,
didžiausias pasaulyje karo spausdintuvas.