auka

lietaus neatnešė tik dangumi keliauja vėlės
dėlės skaidrumoj vandens man primena slidybę žodžių
suodžių juodumą ant nekaltų rytų
naktų per tamsios rankos kad apgintų
surinktų šešėlio tavo dėmę
vėlei skęstu kartume nesugrąžinamai skaistaus
dangaus baltume chimerom
chrizantemom pražydusio išlydėt
ištylėt mano dar gyvą
vyną paskutinį kartą ragautą
paklaustą kiek metų nokęs
kopęs mano jausmas
gausmas kažkur iš anų amžių atklydęs
sudygęs aidas tavęs many
ugny sunokus ramuma vandens
akmens tylėjimas į dievus