Meilės vergas

Atėjo jis kaip visada ne tuo taku
Pakėlė viesulu sijoną. Palaidūnas...
Nuaidėjo griaustinio pašaipiu juoku
Kai ji pikta stovėjo ir suglumus

Ant kelių įsitaisė rūko baltumu
Galvojo, nuotaka aprengęs, suvilioti
Papirkti samanų kvapu ir minkštumu
O su pirma rasa pakilti vėl klajoti

Naivuolis! Atūžė prikimusiu kriokliu
Savim pasitikintis, skambantis lyg varpas
Staiga nutilo. Meilė, savo vašeliu mažu
Pagavo jį ir sidabrinę giją nepaliovė verpus…
Verpus... verpus...