Sėdėjom ant suolo. Vėsūs rūkai gulė ant mūsų, sukosi liemeniu žemyn ir glaustėsi aplink kojas, keldami virpulius. Tai jau trečias suoliukas Šiąnakt. Perėjom per visą parką. Rinkomės atidžiai, kad abiems būtų gera ant jo sėdėti.
Rinkomės.
Išsirinkom.
Bet rūkai net ir ant trečiojo sėdint vėsino kūnus.
Susikėlėm kojas po sėdynėm, patempėm kojines aukštyn, nuraitojom džinsus arčiau batų ir kol vienas gurkšnojo vyną iš butelio, kitas trynė vėstančias rankas.
Jau tris metus kalbamės, o vis dar yra apie ką. Kaskart einant susitikti, mąstau, ką dabar jam kalbėsiu. Dažnai išgalvoju nebūtų nutikimų, bet taip jų ir nepasakoju.
Tik vienas „labas“ ir sėdam greta. Pasineriam į tą rūką, šąlančiais pirštais jaučiame artėjantį rytą, o žodžius lenkianti tyla dažnai labiau sušildo nei per lūpą ant nubrizgusio palto lašantis vynas. Tik kartais keista, kad kai vyno nėra, jam taip sunku pasakyti, kad ir tylėti kartu gera.
Vyno visada pasiimam.
Kai butelis jo rankoje, išsitraukiu cigaretę. Paieškau kišenėse žiebtuvėlio, bet nespėjęs jo rasti pamatau liepsnelę prieš akis. Vienoje rankoje jis turi butelį, prigludusį prie lūpų, o kitoje laiko ugnelę. Po vieną nuodą kiekvienoje rankoje, bet dabar tai – draugystė.
Įkvėpi – iškvėpi.
Įtrauki – išpūti.
Įkvėpi – iškvėpi.
Avi batus, kurie nešildo; esi įsisupęs į paltą, kuris stipriai atvėsęs; sėdi užsitraukęs kepurę, bet ji suplyšusi. Ir vyno butelis ištuštėja. Prie jo pastatom antrą ir trečią – visuose tvyro tuštuma. Brėkšta rytas. Ir vis su tais rūkais apie sprandus. Tik namo netraukia.
O tada ir vėl:
Įkvėpi – iškvėpi.
Įtrauki – išpūti.
Įkvėpi – iškvėpi.
Jau reikia kilti, bet taip nesinori, kad ir vėl įsikandi cigaretę. Pūti dūmus. Kartais per burną, kartais per nosį. Atrodo, varijuoji, keitiesi, bet niekas nepakinta. Tik trauki ir pūti.
Tyla ir vėl lenkia žodžius, bet tai dabar ir yra draugystė.
Jau treji metai, kai mes kalbamės, ir vis dar yra apie ką.
Jau treji metai mes tylime.
Ir vis dar yra apie ką.