Niekada

Aš vis tiek įtikėsiu, kad tu  praraudosi pašvaistes
Ir mėšlungiškai spausi portreto blyškaus rėmelius:
Už nematomos širmos stebėsiu vėluojantį geismą
Patyliukais kuždėdama: „ mielas –manęs jau nebus.

Tu paniekinai tylą, kuria aš tave apribojau
Nuo virpėjimo garso, staigių darganos ūžesių. “
Tąsyk  meilė apgaule įėjo  į kerinčią Troją,
Bet iš karto suklupo rate skaudulingų akių. 

Dar  pajusi šalia mano kvapą lyg karštį per odą
Ir išgirsi lengvus Kupidono žaidimo  žingsnius.
Gaila, bus pavėluota atspėt mano ilgesio kodą,
Liks tik prieblandoj: „mielas –manęs niekada jau nebus|“