Kiek dar laiko tai tęsis?

Ar išliksim kartu?
Ar laikas-bejausmis ir
negailestingas
neišskirs mūsų?
Ar tūkstančiai kilometrų
neatstums mudviejų
vieno nuo kito?

Kas žino? Kas žino...
Jau kieme ruduo.
Paukščiai išskrido.
Mano lagaminas nerimsta
irgi nori judėt kur nors link.

O aš nežinau, kur man patraukt.
Nes kur bebūčiau,
visur susitikčiau
su savo amžina palydove-
vienatve...

Kodėl? Kodėl?
Kai mes esam tokie artimi,
turim būt atskirti
vienas nuo kito...

Kiek dar laiko tai tęsis?
Žudantis laukimas,
susitikimai sapnuose,
nesibaigiantys pokalbiai telefonu,
širdies nerimas,
kartais visaapimantis
noras
viską nutraukti...

Bet vėl ir vėl
prisiminimų šilta banga
užlieja ir nuramina.
Rodos dar vakar
buvom kartu,
vaikščiojom susikibę už rankų,
skaičiavom žvaigždes,
palydėjome antis,
išskrendančias į pietus...