Naktinis

Trinktelėjo durim ir išėjo. Nesupratau nei kas gerai, nei kas blogai. Ant stalo stovi nepabaigto brendžio likutis, akys dega nuo pakilusio karščio bet svaigulio jokio, vien tuštuma, nepadorios mintys ir galimybė išnykti. Išeinu pro duris į gatvę ir nejaučiu jokio šalčio nei šleikštulio nors termometrai spigina  – 20 C. Naktis. Gal išprotėjau.  Valkatauju  purvinais skersgatviais, kad tik ateitų nuovargis ir galėčiau užmigti .. bet nieko nejaučiu tik akių karštį nuo kurio baigiu iškepti.  Ties šaligatviu sustoja senas golfas:
-Ar jums nešalta?
Nieko nelaukus stveriuos mašinos durų ir maloningai šypsodamasi sėduos vidun. Įsivyrauja kažkokia nejauki tyla. Ant sėdynės tamsoje kaip išganymą pamatau numestą cigarečių pakelį. Net neklausus užsirūkau, mane tai ramina. Įtraukiu gilų dūmą ir išlėto jį ryju .. atrodo sustoja laikas ir trumpam nieko nėra. Apsikaifavus žvelgiu į pakraupusį vairuotojo veidą ir nesuprantu ko jis nori, bandau šypsotis, kad tik neišlaipintų .. bijau tamsos, o jis mano ciniškos šypsenos. Atsargiai bando paklausti:
-O kur jūs gyvenat? Ar gerai bus jei paleisiu centre?
Nesusivaldau, mane užima isteriškas juokas, įtraukiu kartų cigaretės dūmą.
-Aš nenoriu namo! Aš noriu pasilikti (galvoje sukasi mintys apie miesto vidurį- kodėl būtinai centras), konvulsiškai išpučiu dūmą giliai iš plaučių:
- Gal važiuojam pas jus, aš pavargus.? Ar jūs turite namus?
Vairuotojas staigiai sustoja ir liepia lipt lauk. Į mašinos stiklą spigina blanki gatvės žibintų šviesa. Aš negirdžiu ką jis sako, per miglą stebiu kaip kruta blankios jo lūpos, bandau įsivaizduot koks jų skonis ir jaučiu, kaip akyse tvenkiasi ašaros jas nugesindamos. Jaučiu kaip vyras spusteli akseleratoriaus pedalą ir męs lekiam į tamsą, viskas liejasi .. nejaugi jis veža mane namo.  Išlipam ties seno daugiabučio laiptine:
-Apsirenkit – šalta. Vairuotojas tiesia į mane savo puspaltį, o aš per daug nesipriešinu.  Seku jam iš paskos lyg į savo namus, kuriuose manęs kažkas turėtų laukti. Visa laimė jis gyvena vienas .. piktai praveria duris ir leidžia man pasilikti. Jaučiuosi lyg sarginis šuo ... tyliai klaidžioju po kambarį ieškodama sau kampo, akis užliūdo skalbinių priversta, neklota lova. Šeimininkas įpila stiklą brendžio ir leidžia užsirūkyti . Smilkstant cigaretei lėtai sėduos  ant minkštutės lovos ir jaučiu kaip kūnu ropinėja virpuliukai. Ką aš darau ne taip... Lendu po patalais ir neklausus glaudžiuos prie šeimininko, jaučiu  kaip iš lėto kilnojasi jo krūtinė, kaip iš lėto plaka kraujo pritvinkus širdis jaučiu net gi kvapą nuo kurio baigia apsvaigti galva ir apima nenumaldomas nuovargis. Aš miegu ir akių nedegina tas nepakeliamas karštis ..