Kaip visada

Tu tylėsi (kaip visada),
o aš kalbėsiu, šauksiu ir rėksiu,
tik mano žodžiai
kris ant žemės,
kaip tuščios kulkos
atsimušę į tave,
lyg į sieną.

Kam kalbu?
Juk nėra prasmės,
vistiek manęs negirdi,
(turbūt ir nematai),
gyveni ušsidaręs
savo pasauly vienui vienas.