Nepažįstamas(is)

Tu lyg per vandenį grįžti į ten, iš kur atėjęs,
Tiesiausią kelią surandi akligatviuos ir skveruos.
Užsidegi lyg cigaretę tamsą - liūdnas Prometėjas.
Ir iš paskos tau plūsteli į miestą blankios žaros.

Ir iš paskos tau slenka blyškios mūro sienos--
Giliai po paltu net nudiegia pagalvojus,
Kad tu visam pasaulyje tarytum gatvėj vienas,
Kad netgi šunys patvoriuose ant tavęs neloja.

Ir nuo tavęs net akmenys pažįstami nusigręžia į šalį,
Kur tu eini, ten užverti langai ir durys užrakintos.
Ir net jegu žmonėms atneštum šviesą arba šventą Gralį,
Mieste ir liktumei tiesiog neatpažintas.