Širdgėla

Ryto saulė švelniai tau šildo plaukus
Vėsina vėjas tavuosius skruostus.
Tyliai suokia lakštingala lizde
Ir beldžias į duris naktis šalta.
Tada pažvelk į jūros tolį
akis pasruvusias krauju
Kurios tau nespėjo pasakyt
Kaip manoj  širdy ilgu.
Nerimsta siela mintys blaš kos tarp beribių labirintų.
Širdis vis ieško, bet neranda tos šviesos tunelio gale.