Tas pavasaris

Kėblina vaizdas dešimtmečio žilo –
Šoka iš upės bangelės į krantą.
Kai paukštis iš žydinčio medžio prabyla,
Su žiedlapiais trešnės pavasaris skrenda.

Akys dvi rusvos, tik smilgų šluotelės
Braukia rasas nuo žolės spindulingos.
Per žiedus tą rytą nusitiesė kelias –
Į tolį svajonių, į užupio vingį.

Karklo žievė žalsvo matinio gymio,
Lapai kaip valtys vėjelyje supas –
Tos valandos lėmę dienos pabrangimą –
Kai saldžiai tekėjo iš ilgesio lūpos.

Plaikstėsi šlamantis šiltas lygumas,
Minkšta drėgme prisiglaudęs prie veido –
Mes niekad nebuvom bejausmiai, suglumę –
Nors meile liepsnojom, ne viską sau leidom.