Naktis nesumerkiant bluosto. Tokia tuščia ir protarpiais vieniša. Minčių keliais braunuos pas Tave, bet prieš akis migla bekraštė. Kur gi tu? Kodėl neatsiliepi? Ar dar ilgai man teks šauktis tavęs, mano meile? Aš einu kažkur, į nežinomybę, kelias deimantiniais skustuvais drąsko pavargusias pėdas.. Man skauda, aš be jėgų. Nepaisant visko, aš einu. Keliauju pas tave, nes žinau, jog manęs lauki.. Kažkur atsisėdęs ant suoliuoko, po vasaros lietum atgaivintu medžiu... Laikydamas ramunę rankoj... Tiesa, ji apvytus, bet net tokia ji man kvepianti ir neapsakomai graži.. Juk gėlės kvepia nuo jas dovanojančių rankų...