Mimas

,, Aš kaip bekaulis mimas, bandau pasiekti saulę, ir man visai nesvarbu, ar nudegsiu rankas...,,
 
Kaukė. Kai išgirstu tą žodį, man prieš akis iškyla liūdnas ir nusivylęs mimas. Mimas- žmonių linksmintojas. Žiūrėdami į jį žmogystos šypsosi ir grožisi, tačiau ar tikrai linksma žiūrėti į jį? Į jo skruostais bėgančią ryškiaspalvę ašarą? Ne. Ne, ji nera skaidri kaip stiklas ir nesūri kaip bekraščcio okeno vanduo. Ji juoda, į brandžia veido odą įsirėžusi sintetinių dažų dėmė. Ir kvapas jos apsunkina seniai pavargusią artisto galvą. Man graudu žiūrėti į tą liūdną ir, rodos, negyvą jo veido išraišką, tačiau kažkodėl nebegaliu atitraukti savo bežadžių akių. Jo judesiai tokie ypatingi, tokie nepaaiškinami tuščiavidurio mokslo. Net paukščiai nesugeba taip gracingai plasnoti savo beformiais sparnais.. Aš žiūriu į jį ir svarstau - o koks gi žmogus slepiasi po visa šita karnavaline apranga? O taip, iš jos spinduliuoja seksualumas... Ir visgi, koks žmogus jis yra ištiesų? Ar jis vienišas? O gal atvirkščiai- jo gyvenimas kupinas gerio ir savotiško grožio? Deja, bet aš negalėsiu surasti atsakymo į šį savo klausimą, nes aš ir mano mimas gyvename skirtinguose pasauliuose.. Jis savo, artisto, pasaulyje turi vieną, na gal dvi ar tris kaukes, slepianšias jo fiziologiją, o aš turiu jų šimtus. Juk vaidinant gyvenimo pjeseje jūų prireikia kur kas daugiau.. Drovumo, nerimo, nusivylimo, pavydo, neapykantos, išgasčio ir džiaugsmo, meilės, atsidavimo šydai. Ir dar šimtai kitų, kuriuos bevardijant paskaustų mano glėžna ranka. Šydai... Kaukės... Kiekvienos jų skirtinga spalva  ir forma... Yra bauginančių, yra visai gražių. Manau, kad visi jas dėvi. Manęs jos netrigdo. Tik negaliu pakęst, kai kiti naudojasi manimi. Tuomet jaučiuos taip. lyg matyčiau save suskilusiam veidrody. Suskilusiam ir be vertės. Kad ir kaip bebūtų, žinau, jog kiekvienam iš mūsų reikalingas tas maskaradas. Priešingu atvėju Jį galima būtų lyginti su vilko vejamu triušiu. Jei negalėtume pataikauti, manipuliuoti, apsimesti, būtume visad tokie, kokie esam, gyvenimas taptų kupinas pavojų .. Negalime rodyti savo tikrūjų veidų, idant gyvenimas netaptų lyg Sizifo velkamas akmuo.. Žmogus pasieks savo gyvenimo kalno viršūnę tik tuomet, kai bus devejęs tas kaukes. Ir nesvarbu, ar tam tikromis akimirkomis jam nesinorės jos užsidėti. To reikalaus toji gyvenimo pjesė. o pjesė be aktorių taptų neįdomi ir nuobodi. Ji nebūtų pjesė. Ji būtų mažas rampos šviesų prisilietimas prie nešvarių scenos grindų. Nieko daugiau.