O koks jūsų ryšys su gamta?

Barboros basos, nuo šlapios žolės susiraukšlėjusios  pėdos, grubiai kedeno rudeninius lapus. Apsisiautusi  šilta skara, mergina paskubomis ėjo pievoje išmintu takeliu. Jau nebetoli, jau boluoja grakščios paraudusių medžių viršūnės. “Kaip susigėdę dėl savo įžūlaus grožio“ – dingtelėjo jai. Šypsena švystelėjo jos veide ir staigiai dingo dėl  stipraus jaudulio, kuris smelkėsi  į sielos gilumą ir tarsi žnaibė iš vidaus. Barbora net nebandė nusiraminti, toji vidinio pasaulio sumaištis tarsi prikėlė ją iš apmirusio pasaulio. Įsitempę raumenys, išsiplėtę akių vyzdžiai ir sudrėkusios rankos  bylojo apie energiją, sklindančią iš jos vidaus ir susiliejančią su gamtos energija tarsi dvi stiprios gaivališkos jėgos, šokančios aistringą šokį. Barbora beskubėdama suklupo. Atsikelti neskubėjo, keletą kartų giliai įkvėpė ir sulaikiusi kvėpavimą užsimerkė. Dar niekada emocijos nebuvo tokios stiprios:  tampė kūną tarsi marionetę. Atsimerkusi nusigaubė skarą nuo pečių ir suvyniojo sugrubusias nuo drėgmės pėdas. Kai kojos šiek tiek apšilo, nelaukė nei minutės ir tęsė savo kelionę toliau. Priartėjus nuokalnei, mergina pasileido bėgti link medžių kariuomenės. Širdis atrodė jai iššoks iš krūtinės- taip ji mėgavosi supančia erdve. Staigiai  sustojo kaip įbesta, vos vėl neparklupusi. Jos žvilgsnis žvelgė tiesiai, ir po truputį nuslūgo tvyrojusi įtampa. Lėtais ir atsargiais žingsniais, lyg bijodama išgąsdinti baikštų žvėrelį, Barbora žengė prie tvirto ir didingo klevo.  Ištiesė savo baltą ranką ir paglostė medžio žievę. Švelniai kaip motina glosto savo vaiką. Atsiklaupė ir apglėbė tvirtą kamieną kiek tik leido liaunos rankos. Prikišusi nosį prie žievės ji įkvėpė medžio kvapo. “Vėl kartu“ – tarstelėjo palaimingai. Mergina sukinėdama galvą žavėjosi  storomis šaknimis, kaip geležis  įsirėžusiomis į žemę, tvirtomis šakomis, šiek tiek nulinkusiomis nuo įvairiaspalvių lapų gausos ir daugiamečio nuovargio. Tiek daug metų jis stovėjo čia, nekrustelėdamas ir laukdamas mergaitės apsilankymo. Visada savo stiprybe ir ramybe dosniai dalinosi su ja. Šilta Barboros ašara nukrito ant žievės, kaip padėka už ištikimybę. Ji žinojo, kad ir kitais metais ilgaamžis klevas jos lauks.