Naktimis vis traukia pėdas,
Kutena iš sapnų išlindę vilkai,
Lipu iš lovos,
Šoku transcendencijos šokį,
Ant vienos kojos.
Nemiegantis kūgis,
Ant vištos kojelės.
Neradau jokio aukso kiaušinio,
Raštelio įstiklinto jūroj,
Aitvaro kaspinai nusivijo
Kaminkrėčius.
Gal aš kokia nelaiminga,
Ar ką?
Rankose tirpsta vasaros vyšnios,
Varnai žadintuvuose žiovauja.
Aš užuodžiu rūką virš Soboro,
Nes kitokių laiptų nepripažįstu.
Rytais balos garuoja,
Ir sunkias į venas didžiąsias.
Susprogčiau nuo rudenio,
Ot gražu būtų,
Tikriausiai rašytų visi laikraščiai.
Rudeniui mirtį padovanoti,
Esu aš gobšuolė.
Apsigaubiu skara,
Prašaus į lokio landą.
Užmigčiau visą savo skausmą,
Ir išsapnuočiau gražų pavasarį.
Jaučiu kaip panages pjausto
Pirmieji varvekliai,
Kaip nosis prišąla prie
Motinos šaliko.
Nesuprantu, kodėl mane gimdėsi rudenį,
Ir pamiršo obelų naštą nuskinti.
Tėvams, matyt, buvo ruduo nepatirtas.
Liūdnesio už šitą kažin ar turėjau.