užkliuvau už dangaus, gal tai buvo tik rūkas
susisuko daigai neišbrinkusio vaisiaus
ir peizažas toksai ne lig galo susiūtas
man parodė kokie viduriai būna baisūs
kiek darbų ir veikos pridengtos apokrifais
išliūliuja išblyškusių motinų rankos
o dar širdys apkosėtos pusgličiais grifais
mano nuodėmės genai taip žmogiškai tankūs
kaip plaukai kuriuose nėr gyvybės tik rožė
prasiskynė sau kelią į peklą gyvybės
du šešėliai man duobę abstrakcijom gožė
dvi žvakelės man regą įžemintą gydys
ir nutilęs kranklys pasišiaušęs prieš žarą
jos netaktą prieš tamsą užklostys milinėm
mano protas susiūtas apytikriai gera
gera tol kol ko nors mirdami neužmynėm