šito nereikėjo

2009 10 05

Medžiai lūžo,
Slegiami juodo
Dangaus.
Sėdėjau tamsos kampely,
Kur žuvėdros
Mito vėju.
Užsikimšau šnerves,
Kad neprilytų,
Kad savy neprigerčiau.
Jokio išsilaisvinimo,
Tik viską mesti ir bėgti
Arba pasilikti ir po truputį
Nelikti.
Išvarvėti per atvirą langą
Į horizontą,
Pasislėpti jame
Ir niekada niekam
Neprasitarti.
Nežiūrėti, nes šešėliai
Apnikę it varnai širdį
Jau nebemoka glostyti,
Tik dilginti
Nenusmailintų strėlių
Galais širdį.
Užtrunku dieną
Dvi,
Savaitę...
Po truputį
Atsiveria akys.
Kaip laikrodininko
Pirštuose ciferblatai.
...

-------------------------------
(šito nereikėjo)

Man ne depresija,
Kažkoks šūdžius
Naktį įsiropštė į
Ausį ir per ją nugarmėjo
Į širdį. Ten sau
Filosofuoja
Ir neleidžia
Negalvoti.