Credo (pabaiga)

***
Nebeprisimena Kasijus, kaip pasiekė kalną, kaip užtempė kryžių ir kaip tarp nesuskaičiuojamos daugybės kitų – ne pačioje viršūnėje ir ne visai papėdėje – kažkur per vidurį iškasė duobę, pastatė savąjį ir tada...

Tada, tikriausiai, meldėsi. Meldėsi kaip mokėjo. Jo malda galėjo būti panaši į nebylio gomurinį inkštimą, į priekaištą ar raudą, savęs išsižadėjimą, malonės prašymą neatimti mylimos moters. Į priesaiką. Dievui. Kalnui. Tolybių aukštybėms. Jo malda galėjo būti visiška tyla, apmąstymas žiūrint į patamsėjusį, krauju ir prakaitu persisunkusį kryžių, kuriame viskas buvo pasakyta vienu vieninteliu žodžiu CREDO.

***
Saulė jau buvo nusileidusi, kai atsipeikėjo. Susivokė gulįs tarp daugybės kryžių, o į šonkaulį įsibedęs akmuo rakina judesius. Dabar nepalyginti vėsiau nei dieną, bet Kasijus visas dega tarsi žarijų prikimštas. Skauda kiekvieną ląstelę, troškina, svaigsta galva. Širdį perveria nerimas, bet pamatęs, kad jo kryžius stovi tarp kitų tiesiai, tvarkingai įkastas į kalną ir gražiai akmenėliais apjuostas, nusiramina. Ačiūdie – suspėjo.

Dabar vienintelė mintis – namo. Greičiau namo.
Po oda laksto purtulys, karštinė sąmonę tai įsiurbia į klampią šaltą juodąją skylę, tai įlieja lavos ir išplečia iki visiško nesvarumo. Gali pasikliauti tik kojomis, kurios vangiai žirglioja, kaip keliu atgal pareinančių arklių. Miestelio žiburiai jau čia pat. Štai geležinkelis, mėnulio apšviestas batų fabriko kaminas, o štai ir grafo rūmai, pirtis. Už turgaus – kmynų pieva ir tada – baltas namelis, kuriame...

***
Teodora jau kuris laikas jaučia neapsakomą lengvumą, kokio anksčiau nebuvo patyrusi. Tas lengvumas malonus ir nė kiek jos netrikdo. Keista, bet vienu metu ji gali matyti daugybę dalykų iš karto.

Pirmiausia pamato viską iš viršaus: save lovoje, užmerktomis akimis, paskiau – moteris, kažko besiblaškančias po kambarį, kitame kambaryje mato miegančius vaikus. Norisi kilti dar aukščiau. Tai visai nesunku. Matyti visus daiktus praeityje ir kartu dabartyje, sluoksnis ant sluoksnio, – visai nesunku. Ji mato Kasijų, darantį kryžių ir jau visai tamsoje einantį namo, mato Jeruzalės kalną ir žodį CREDO. Gali stebėti visą pasaulį iš karto. Tik negali vertinti. Paprasčiausiai tai neatėjo į galvą. Visiškai nauja egzistencijos būsena – jokio noro ką nors keisti. Jau ketino pasiduoti link žvaigždynų, gal dar toliau, bet trumpam žvilgsnį sukoncentruoja į baltojo namelio laukujų durų rankeną.

***
Kasijus pagaliau pasiekia namus. Paliečia durų rankeną ir įsvirduliuoja vidun. Durys į Teodoros kambarį iki galo atlapotos. Jis sustoja ir netekęs pusiausvyros prisišlieja prie staktos. Teodora užsimerkusi, balta baltutėlė, rankos sunertos. Kambaryje akinamai šviesu. Daugybė žvakių. Ir iš kur tiek, pagalvoja Kasijus.

Baltais iki žemės apsiaustais apsitaisiusios žmogystos, nesuprasi – vyrai ar moterys, stovi atokiau nuo lovos puslankiu ir ties klubais susikabinusios rankomis keistai juda: kelis žingsnelius kairėn, tada dešinėn, progiesmiu kažką murmėdamos. Murmesys panašus į keistą sutartinę, į užkalbėjimą, į mantrą – kas kelintą taktą jos į Teodoros pusę sutartinai ištiesia rankas išskėstais pirštais ir negarsiai trepteli koja.

Kurį laiką Kasijus lyg užkerėtas negali pajudėti, nesąmoningai stebi magiškąjį ritualą. Žmogystos visai į jį nereaguoja. Kasijui pasirodo, kad jos savo keisto šokio žingsneliais artėdamos link Teodoros kelia jai grėsmę. Ne, jam tai nepatinka. Visai nepatinka.

Staiga jo protą it žaibas persmelkia mintis – Teodora mirė. Mirė jo mylima moteris. Jos nebėra. Kalnas, kryžius, tolybių erdvės jo neišklausė. Dievas neišgirdo. Kasijus pajunta, kaip beviltiškai susigniaužia visa krūtinė ir skaudžiai skaudžiai, net su garsu, joje spragteli... Taip skaudžiai, kad negali nei pasakyti, nei sudejuoti.

Neeeeeeee! Teodora išgirsta savyje aiškų balsą ir tą pačią akimirką plačiai atmerkia akis.