Credo (tęsinys)

***
Kaip ir tikėjosi, vidudienį priartėjo prie baltmiškio. Sausros išretintas oras pamiškėje net riba, o gal išsekusiam Kasijui taip atrodo, akyse raibuliuoja. Atremia kryžių į medį, kad iš gertuvės, pririštos prie juosmens kartu su kastuvu, galėtų atsigerti vandens.

Miškelyje vėsiau. Galima atsikvėpti, rankove nusibraukti nuo veido tirštą, su dulkėmis susiplakusį prakaitą. Pamato kraujuojančias žaizdas. Skauda. Baisu prisiliesti. Supranta – kryžiaus ant žaizdotų pečių nebepajėgs užsikelti. Reikės dabar kaip nors kitaip jį nešti. Iki kalno liko nebe taip jau ir daug. Vanduo gertuvėje gerokai sušilęs, tačiau suteikia Kasijui naujų jėgų. Kryžių, kaip ir kastuvą su gertuve, prisiriša prie liemens, tik iš nugaros pusės, ir smailiuoju galu velka pažeme, palikdamas paskui save gilų vinguriuojantį rėžį.

Jei kas mokėtų skaityti kryžių rėžius, galėtų kaip knygą perskaityti visą Kasijaus ir Teodoros gyvenimą. Tai nebuvo meilės istorija. Tai buvo meilė, ir nieko žmogus čia nepakeisi. Net nenorėsi keisti. Tiesiog visada jausi, kad be jos nėra ir tavęs.

***
Teodora tarnavo pas krautuvininką Mendelį. Neturėjo nė šešiolikos. Dirbo sunkiai – taip dirba suaugę stiprūs vyrai. Negalėtum pasakyti, kad Mendelis ją labai skriaudė. Buvo ir pavalgiusi, ir aprengta, ir atskirą kambarėlį turėjo. Bet keldavo su gaidžiais ir guldavo visiškai sutemus, retai kada ištaikiusi laisvą minutę. Nešiojo dėžes su prekėmis, rūšiavo jas, gražiai sudėdavo į lentynas. Be to, nuolat skalbė, lygino, virė valgį, šveitė, blizgino krautuvę ir Mendelio kambarius, nuolat plovė daugybę indų, žodžiu – už valgį ir guolį tarnavo visai krautuvininko šeimai.

Kasijus, eidamas pro Mendelių namus, kartais ją matydavo. Tai bent darbštuolė, stebėjosi, ir graži, ir švari. Pilkaakė. Visai dar mergikė, vaikas. Betgi nevalia taip vaikų išnaudoti. Kaipgi šitaip. Nueisiąs ir pasakysiąs šeimininkui.

Taip ir padarė. Tik šis akibrokštas jam brangiai kainavo: Mendelis ne tik nebeparduodavo Kasijui jokios prekės, bet ir įžūliausiai jam prieš pat nosį apsukdavo parduotuvės durų lentelę – „Uždaryta“.
Tada Kasijus nuėjo pas kleboną, viską šiam išporino ir pareiškė norįs mergikę vesti. Klebonas išsprogino akis – ar ponaitis gėdos neturįs, juk mergaitė nepilnametė, kur tai matyta, ką žmonės pasakys.

Kasijus išėjo iš klebonijos ant savęs supykęs, kad rimtesnių argumentų nesugalvojo, pritrūko drąsos. Bet ramiai miegoti jau nebegalėjo. Galvojo. Apie Teodorą. Krūtinėje šiltas paukštukas suspurdėdavo prisiminus jos šypseną, kurią ji vienąkart padovanojo, kai jis prie Mendelių namų ją susitikęs maloniai pašnekino. Tuomet ir sužinojo jos vardą ir kad yra visiška našlaitė. Ir dar kad duobutės jos skruostuose – daugiau nei magnetas ir kad kartais jai iš po skarelės neklusniai išslysta kaštoninė plaukų sruogelė.

Dirbti už penkis suaugusius, vadinasi, bažnyčios leista, o tekėti – nepilnametė? Jei šliūbo klebonas neduosiąs, tai Kasijus pasiimsiąs Mendelių mergikę ir juodu gyvensią sau gražiausiai be visų altorių. O kaip kitaip išvaduoti našlaitę iš šitokio, Dievas mato, ne pagal jos petelius lažo pas krautuvininką? Išrėžė taip Kasijus, antrąkart į kleboniją atėjęs ryžtingu ir plačiu žingsniu.
Klebonėlis net žagtelėjo nesumodamas, ką atsakyti, ir ėmė žegnoti Kasijų it kokį nelabąjį. Be altoriaus – vajezusmarija – tokios atsakomybės už svetimą nuodėmę tėvelis nepakelsiąs. Tebūnie. Tebūnie Dievo valia.

***
Pas Kasijų Teodora jautėsi lyg pas motiną, kurią miglotai teprisiminė. Kasijus buvo jai švelnus ir rūpestingas. Ji pagarbiai su juo elgėsi ir žavėjosi, kaip kad paauglės kartais žavisi savo tėvais. Kasijus vylėsi, kad tas žavėjimasis ilgainiui išaugs į kai ką daugiau nei paprastas dėkingumas, tačiau iki pilnametystės nedrįso jos net pabučiuoti, globojo kaip dukrą.
Vėliau abu suprato, kad yra dvi Vienio puselės. Kada tas jutimas atėjo, sunku pasakyti, greičiausiai jis jau buvo nulemtas ten, aukštybėse, dar jiems negimus, ir nieko čia nebepridursi. Visas miestelis tai žinojo. Nereikėjo niekam nieko aiškinti – paprasčiausiai juos pamatęs sakydavai: tai yra Vienis. Didelis kaip kmynų pieva dviejų puselių Vienis.

Ir štai vieną puselę Dievas panoro pasiimti. Ne, ne pasiimti. Atimti. Iš Kasijaus panoro atimti.

***
Nebeprisimena Kasijus, kaip pasiekė kalną, kaip užtempė kryžių ir kaip tarp nesuskaičiuojamos daugybės kitų – ne pačioje viršūnėje ir ne visai papėdėje – kažkur per vidurį iškasė duobę, pastatė savąjį ir tada...
Tada, tikriausiai, meldėsi. Meldėsi kaip mokėjo. Jo malda galėjo būti panaši į nebylio gomurinį inkštimą, į priekaištą ar raudą, savęs išsižadėjimą, malonės prašymą neatimti mylimos moters. Į priesaiką. Dievui. Kalnui. Tolybių aukštybėms. Jo malda galėjo būti visiška tyla, apmąstymas žiūrint į patamsėjusį, krauju ir prakaitu persisunkusį kryžių, kuriame viskas buvo pasakyta vienu vieninteliu žodžiu CREDO.

                               

                                    Pabaiga vėliau