Credo

Žingsnelis po žingsnelio Kasijus kopia įkalnėn. Dar truputėlį, Viešpatie, dar atkarpėlę, suteik stiprybės, priartink šią kalvelę, paskiau nuokalnę, tada bus lengviau – į nuokalnę visada lengviau. Tada takutis per baltmiškį, ten nors mažumėlę pavėsis, galiausiai – dar viena, visai nedidukė įkalnė ir... Mūsų Jeruzalė ranka pasiekiama. Svarbu suspėti. Iki saulės laidos svarbu.

Prakaitas žliaugia visu kūnu, sunkiasi per drobinius marškinius, kuriuos gręždamas galėtum upelius naujus paleisti. Dešiniojo peties sąnarį skauda taip, tarsi jį kas jėga būtų persukęs į kitą pusę. Kairįjį petį kryžius nutrynė iki kaulo. Kasijus jo nebejaučia ir nemato, kad per marškinius persisunkęs kraujas rusvai nudažė visą medinio kryžiaus liemenį. Dabar jam tai nerūpi. Dabar svarbu suspėti. Iki saulės laidos...

***
Miestelis, kuriame Kasijus su Teodora gyveno, nebuvo nei labai didelis, nei visai mažas. Jame buvo visa, ko reikia: stotis ir traukiniai, pirtis, turgus ir gaisrinė, kinas, stadionas ir batų fabrikas, grafo rūmai ir didelė kmynų pieva. Į miestelį atvažiuodavo cirkas, kurio reikėdavo laukti visus metus, ir daugelis miestelio gyventojų pažinojo vienas kitą, jei ne asmeniškai, tai bent jau iš matymo. Kaip ir visuose nei dideliuose, nei mažuose miesteliuose, žmonės kalbėdavo apie vienas kitą ir žinodavo kur kas daugiau, negu derėtų.

Tačiau miestelis turėjo vieną nepaprastą, išskirtinį bruožą.
Jo išskirtinumas buvo tas, kad maždaug už dvidešimt mylių nuo jo stūksojo keistas kalnas, nepanašus į jokį kitą, su daugybe kryžių, kurie – dideli it altoriai ir visai rožantėliai – kasdien nežinia iš kur išdygdavo ir ilgainiui jų nebebuvo galima net suskaičiuoti. Kalnas – mažas žemės apgamėlis – pūtėsi, augo tarsi gyvas, tarsi žinotų, kad kiekvienas kryželis, į čia atradęs kelią, nėra vien praradimo, kančios ar golgotos ženklas.

Kryžiui, net ir mažiausiam, reikia vietos. Kodėl būtent čia, ant keistojo kalno, – kita istorija. Slėpinys. Ne visi ir girdėję buvo to slėpinio priešistorę, bet kad kiekvienas čia išdygęs kryžius ir kryželis – atskiras stebuklas, gyva viltis, įsmigusi į žemės kauburį tikėjimu, žinojo kiekvienas. Miestelėnai kalną paprasčiausiai vadino Mūsų Jeruzale, ir tuo viskas būdavo pasakyta, kad bent minutėlę tarp žmonių kaip angelas praskrietų pagarbi tyla.

***
Teodora pasiligojo netikėtai. Niekuo nesiskundė, neaimanavo, rodėsi, taip bus amžinai, ir staiga atgulė. Iš pradžių daktarai sakė – podagra, orai pasikeis ir praeis, bet Teodora ėjo vis silpnyn ir silpnyn.

Skausmas visame kūne kartais būdavo nebepakeliamas. Prarasdavo sąmonę. Kai vėl ją atgaudavo, matė Kasijaus maldaujančias akis – jo akys tokios pasidarydavo visada, kai koks nors negerumas nutikdavo. Toks jau buvo Kasijus – gal kiek nevyriškai per jautrus. Stengėsi to neparodyti, bet Teodora visus jo sielos virptelėjimus perskaitydavo iš akių.

Ir dabar skaito. Norėtų pasakyti – atleisk, mano žmogau, susitaikyk ir nedraskyk širdies, suprask – Dievulis šaukia. Saugok vaikus ir žinok: šaunu, ak, kaip būdavo šaunu per visą miestelį už parankės kaukšėti į stadioną, į futbolo rungtynes, kurių nė už ką neįstengei praleisti. Vienintelis toks aistringas miestelio komandos sirgalius buvai, Kasijau, vienintelis. Ir man... vienintelis.

Kasijus nebeatlaikė kalbančių Teodoros akių – atsiklaupęs raudojo kaip vaikas, nebeslėpė bejėgiškumo nei nuo savo vaikų, nei nuo būrelio maldininkių, kurios ištisas dienas ir naktis vilgė Teodoros lūpas, pasikeisdamos virė vaikams valgį, degino žvakes ir meldėsi. Susitvardė, abiem rankom suėmė savo moters liauną rankelę, pabučiavo, švelniai pirštų širdelėmis palietė skruostus, kaktą, primerktas blakstienas, tada atsistojo, pakėlė akis ir kurį laiką žiūrėjo aukštyn, lyg kažko įdėmiai klausytųsi.

Visi matė, kaip pasikeitė jo veidas, o žvilgsnis, rodės, kiaurai perskrodė stogą, naktį, dangų ir nulėkė į tolybių erdves. Nieko kito negalėtum pagalvoti, kaip tik tai, kad jis kažką sumanė, prisiminė, o gal net išgirdo.

***
Visą naktį savo dirbtuvėlėje obliavo, drožė medį, švitriniu popieriumi gludino, šlifavo ir pagaliau sunėrė didelį medinį kryžių. Suspėjo dar įrėžti kuklų ornamentą ir vienintelį žodį CREDO, kurį įsiminė per sekmadienio mišias visai nesigilindamas į jo prasmę. Jautė, to žodžio dabar reikia. Kaip oro, kaip vandens, kaip stebuklo.

Galiausiai įvertino kryžiaus svorį ir savo jėgas. Tikėjo, pakels, ištvers ir atstumą, ir saulės kaitrą. Turi ištverti. Žinojo, lengva nebus – Kristui irgi nebuvo lengva, bet jis ištvėrė. Kasijus ne Kristus, jam kryžiaus niekas neprisakė daryti, juolab Jeruzalėn nešti, pats pasirinko. Pasirinko tyliai, savo skaudančiu vidumi į viltį kabinosi. Kitaip nesugalvojo, kitaip – Teodora numirs ir tada Kasijus paprasčiausiai nebebus toks, koks buvo ligi šiol. Be Teodoros Kasijus – ne Kasijus.

***
Kaip ir tikėjosi, vidudienį priartėja prie baltmiškio. Sausros išretintas oras pamiškėje net riba, o gal išsekusiam Kasijui taip atrodo, akyse raibuliuoja. Atremia kryžių į medį, kad iš gertuvės, pririštos prie juosmens kartu su kastuvu, galėtų atsigerti vandens.
Miškelyje vėsiau. Galima atsikvėpti, rankove nusibraukti nuo veido tirštą, su dulkėmis susiplakusį prakaitą. Pamato kraujuojančias žaizdas. Skauda. Baisu prisiliesti. Supranta – kryžiaus ant žaizdotų pečių nebepajėgs užsikelti. Reikės dabar kaip nors kitaip jį nešti. Iki kalno liko nebe taip jau ir daug.

Vanduo gertuvėje gerokai sušilęs, tačiau suteikia Kasijui naujų jėgų. Kryžių, kaip ir kastuvą su gertuve, prisiriša prie liemens, tik iš nugaros pusės, ir smailiuoju galu velka pažeme, palikdamas paskui save gilų vinguriuojantį rėžį.

Jei kas mokėtų skaityti kryžių rėžius, galėtų kaip knygą perskaityti visą Kasijaus ir Teodoros gyvenimą. Tai nebuvo meilės istorija. Tai buvo meilė, ir nieko žmogus čia nepakeisi. Net nenorėsi keisti. Tiesiog visada jausi, kad be jos nėra ir tavęs.


                                                                Tęsinys vėliau