Stebukladaris

- Aš tau rimtai sakau, kad mano seilės šventos, -pasakojo tas berniukui ir akylai stebėjo jo reakciją. O reakcijos nebuvo praktiškai jokios: užvandenijusios akys be jokių emocijų žvelgė pro storus akinių stiklus kažkur nenusakoma kryptimi.
- Va, jeigu nori, galim pabandyt, ir tu įsitikinsi  mano galiomis, -vis neatstojo tas. - Pamatysi, tau šitų akinių daugiau niekada gyvenime nebereikės!
  Berniukas, netekęs kantrybės, o gal net šiek tiek patikėjęs, galiausiai sutiko. Juk viltis miršta paskutinė, kad ir kokia kvaila ji beatrodytų.
  Tada ir prasidėjo gydymas.
  Tas paguldė vaikį ant žemės, atsargiai nuėmė akinius, tėškė juos į žemę, ir dangaus pusėn iškėlęs abi rankas sušuko:
  - Tau jų niekada nebereikės!
Tada pasilenkė tiesiai virš akiniuotojo, liepė užsimerkt ir tikėt. Labai tikėt, kad jis pasveiks. Tada keistus garsus skleisdamas palaukė, kol seilių liaukos dieviškoje burnoje prigamins pakankamai gydomojo skysčio. Kai jo atsirado užtektinai, tas atsargiai apspjovė vieną berniuko akį, paskui kitą. Liepė dar kurį laika pagulėt ir patikėt. O jis gulėjo ant šaltos žemės ir svajojo, kaip bėgios pievomis nebekliuvinedamas už kupstų.
  - Naaaaaa, atsimerk dabar!
Vaikis purvino megztinio rankove nusivalė akis, atsimerkė. Blakstienos vis dar buvo apsunkusios nuo skysčio. Bet nepajuto visiškai jokio pagerėjimo. Tada apkabines savo kelius pradėjo kūkčiot. Akiniai sudužo kartu su viltimis.
  Tuo metu tas abejingu, bet kiek sutrikusiu balsu, leptelėjo:
- Aš tau juk sakiau, kad tikėt reikia. Pats kaltas, kad netikėjai. Arba tiesiog tikėjai per mažai.