nedrįskite virsti lietumi

2009 09 30                    proza VIII

  Lietaus debesys veikia, kaip migdomieji. Akių obuoliai besisukiodami pakyla į viršų, nusileidžia į apačią. Jausmas it būtų pridrėbta stiklo, iš ką tik įvykusios avarijos, kai spėjai suskaičiuoti visus pakelėje augančius medžius, bet nespėjai apskaičiuoti savęs. Nespėjai pasverti, kiek liko dar. Galinėje sėdynėje sėdinti mergina irgi pajuto tuos papilkėjusius dangaus užpildytojus. Tik šį kartą jie kitokie. Stebi nuo į vidų besiveržiančio medžio. Prieš akimirką jautėmės saugūs. Dabar beveik mirštame.
  Neatsidaro durelės. Pasisuku, matau kaltinimą, kad per greitai lėkiau, kad rizikavau ja. Aš visą gyvenimą statau viską. Visą gyvenimą, kiek galiu prisiminti statau viską. Šį kartą pastačiau mus. Jos skruostas sudraskytas ir mažais raudonais perlais nutekėjusi maža srovelė. Negaliu pakelti rankų, kad nuvalyčiau tai. Ji žiūri ašarų pilnomis akimis. Nežino ką ištars skardis. Kuo gali pasikliauti labiau ar manimi, ar medžiu laikančiu mus nuo pragarmės.
  Negaliu apversti liežuvio, ne todėl, kad bučiau jį nusikandęs, todėl, kad lošėjai suklydę gali emocijas išreikšti, tik nesibaigiančiais keiksmais ir lemties pasiuntimais po velnių, arba tyla. Suprantu pastačiau per daug. Dar kartą žvilgteriu per veidrodėlį. Ji sėdi muistosi ir bando ištrūkti, kaip pelytė iš pelėkautų, kaip sūris iš pelytės nasrų. Mes visi esame grobuonys. Mintantys vieni kitais, kaip Žemė pastatyta ant mūsų kaulų.
  Nusivalė atgalia ranka skruostą ir atsidarė spragančias dureles. Žinau man nebus atleista...
  Dar žinau, kad pabandys mane išlaisvinti, dėl viso to, ką patyrėme kartu. Jei mano vietoje būtų ji – bet kokiu atveju stengčiausi padėti. Juk mes degančiame Nojaus laive, kažkur pasaulio pakraštį. Kaip Darvinas tarp neatrastų gyvūnų, bei paukščių rūšių. Privalai man padėti...
  Ji krebždina dureles. Bando plėšti. Benzinas kapsi po mašina, kaip sumauta laikrodinė bomba, kaip visas suknistas pragaras. Alsuoja karščiu smilkiniuose, jei jūs tikitės laimingos pabaigos.
Eikit po velnių. Šį kartą mes šersime pragarą.
  Ji nesiliauja bando atverti ir išnešti mane iš mašinos, kad ir ant rankų, kurių nejaučiu. Kapsi. Kapt kapt. Per priekinį stiklą nieko nesimato dar vienas medis saugoja jį. Užstoja. Aš pradedu rėkti, tai pirmasis mano garsas, pirmoji raidė, kurią galėjau ištarti.
    - AAAAAAAAaaaaaaaaaaAAAAAAAAAAaaaaaaaa...
  Prašau ištrauk mane. Adrenalinas visame kūne, tik ne mano sukruštose rankose. Jos gal lūžusios, tik nejaučiu nuo patirto šoko. Pajudėkit! Ne laikas spyriotis. Trakšt. Durys atsiveria, bet tai ne pabaiga, tai tik pradžia. Ji suima mane už galvos ir greitu slidžiu bučiniu pabučiuoja, paaiškinimams nėra laiko. Arba mes arba ką tik prasidėjusios liepsnos. Jaučiu gumos kvapą, jei nepaskubės pajusiu ir kepančios mėsos, mes abu pajusime. Ji nesišypso, kaip visada. Nekalba, tik lupa mane, kad ir be rankų, be kojų ar dar ko, tiesiog negalvoja, kad, galbūt, negalėsiu net apkabinti.
  Išsprūstu, kaip kūdikis iš mamos įsčių, gimęs per anksti. Mes ritamės šlaitu žemyn. Nejaučiu rankų it musę voro voratinklį, bet jau nesvarbu. Mes likome ten. Kur sprogimo epicentras, kur garsas pats stipriausias. Iš ties jūs tikitės, kad viskas bus ilgai ir laimingai, bet ne...
  Sėdžiu mane išmušęs prakaitas, jau nebegali manęs vėsinti. Aš degu... kada nors matėte spragančią anglį?
  O tu bėgi po pilkom vandeniu be sūrumo atsiduodančiom burėm, visas pasaulis (net suskilę stiklai) nori, kad niekada daugiau nepažvelgtume aukštyn. Šviesa sustingo vėjyje. Ji buvo užhipnotizuota, o lietus toks migdantis. Toks azartiškas. Migdamas jaučiu jūrą, pajuntu, kaip ji artinasi su griaustiniais. Tik čia ir dabar kalbama apie mūsų lemtį. Apie šią akimirką neišaukštinant, taip paprastai, kaip tik galima kalbėti. Niekada nepamirši, bet tikiuosi išmoksi gyventi su tuo savyje. Su manim kituose. Mes krentame viso pasaulio balsais į kitą kraštovaizdį, į kitą padangę, nes neradome žodžių pripažinti. Neradome laiko pasakyti, kokie esam reikšmingi vienas kitam. Gali šaukti iš miško gelmių bėgdama nuo savęs. Šį kartą nesivysiu, nes nejaučiu savo rankų, nejaučiu savęs, tik tirpstantį vašką, kažkur gelmėse.
Mes gyvename kitiems skirtose naktyse su kitais. Jaučiuosi virstantis lietumi.

PABAIGA