Rudenio auksas (juodraštis)

Gryniausias tik rudenio auksas,
Miškus gelsvai garbanojęs.
Bobų vasarai vortinklį audus,
Mėnesienoj šalna sušarmojęs.
Platuma, pritvinusi rudenio,
Šokinėja šviesos verpetais.
Atmintis būtin nusigludinus,
Skaudulių rudeninių nemato.

O gryniausias dosnus turtuolis,
Atsiskaitantis krintančiais lapais,
Pievų rūko miražan įpuolęs,
Dangui klykia gervių etapais.

Kai tik vėjas suskamba rudenį
Šiurpulingoj ražienų penklinėj,
Liūdim drovūs ir nusiminę
Kūno skaudulius susijudinę.
Sielos gelmę pravėrę platumai,
Į saulėlydį žiūrim sustingę...
Auksą svėrę būties verpetuos,
Pasijuntam visatoj pradingę.

Nuskaidrėjęs rudenio laikas
Vilnimis į saulėlydį skrenda.
Atminimai, skausmą išlaikę,
Posmais tikrąjį auksą brenda.

2009